Mes tik ką buvom grįžę nuo bokšto, gėrėm kavą ir klausėmės Bethoveno Likimo simfonijos, kurią transliavo Lietuvos televizija. Aš dar kvailai pajuokavau: “Laidotuvių muzika”... Iki galo neišklausėm, nes pasigirdo šaižus sirenos signalas iš bokšto. Mes puolėme pro duris. Pakeliui matėme daug žmonių, taip pat skubančių prie bokšto.
Priartėję jo prieigose išvydome tankus, apsuptus daugybės žmonių. Motorų gausmas gožė jų balsus. Staiga iš tankų pakilo dūmų kamuoliai. Negalėdamas suprasti, ar tai tik dūmai, ar dujos, dėl visa ko šūktelėjau, kad reikia, sušlapinus šalikus ar skareles, prisidengti nosį. Kai kas taip ir padarė. Iš tiesų buvo sunku kvėpuoti ir peršėjo gerklę...
Kažkas pasakė, atrodo, rusiškai, kad reikia lipti į kalnelį iš kairės pusės, nes ten prie tvoros mažai žmonių. Nubėgę tenai su draugu, teradome vieną atletiško sudėjimo vaikinuką. Iš čia matėsi, kad bokštą juosia gyva žmonių grandinė. Aš jau pradėjau romantiškai įsivaizduoti, kaip čia patamsyje mes susidursim su desantininkais ir jie mus muš, bet nelabai skaudžiai, tik truputėlį. Man vis dar tai atrodė nuotykis. Tačiau, realiai įvertinę situaciją, supratome, kad trise nieko nepadarysime ir, perlipę per tvorą, nubėgome prie bokšto...
Netrukus didžiuliu greičiu palei tvorą pravažiavo tankai. Tamsoje jie atrodė juodi ir tik žalios signalinės lemputės teikė jiems šiek tiek gyvybės. Prie tvoros jie sustojo. Žmonės, pajutę desantininkų neryžtingumą (tiesiog jie dar nebuvo gavę komandos), ėmė dainuoti ir skanduoti žodžius: “Laisvė”, “Lietuva” ir pan. Dar akimirka, ir į orą pakilo raudona raketa. Desantas pradėjo artintis. Važiavo tankai, keistos formos šarvuotis su kulkosvaidžiais. Prie vieno sėdėjo nebejaunas desantininkas ir mūsų akys netyčia susidūrė. Mačiau tik dvi juodas kiaurymes, bet kūnu pajutau jų siunčiamą impulsą. Man pasidarė baisu...
Tankas iššovė. Nuo bokšto pabiro tinkas, pasigirdo, kaip dūžta langų stiklai. Kažkas rusiškai šūktelėjo, kad langus išmušė iš vidaus, kad galėtų paleisti vandenį į desantininkus. Minia pasklido ir gyvos grandinės vietoje atsirado desantininkai, tankai. Tai įvyko per 5 minutes. Kareiviai stovėjo su automatais pasiruošę kautis. (Iš to, kaip jie stovėjo, matėsi, kad tai ne paprasti kareiviai.) Jie dar nešaudė. Vėl laukė komandos. Atrodė, jie kiek suglumę dėl to, kad priešais stovėjo beginkliai žmonės ir nebuvo jokio fizinio pasipriešinimo. Bet ir vėl raketa išlėkė į orą, ir jie pradėjo šaudyti. Šaudė tarsi į viršų, tačiau aplink krito žmonės. Prožektoriai akino. Aš pamėginau eiti, tuo metu iššovė tankas ir betono gabalas, atskilęs nuo bokšto, pataikė man į petį, o greta stovinčiam vyrui į akį. Gerai, kad buvau išsižiojęs, nes netoliese stovėjusi mergina abiem rankom susiėmė už ausų ir pradėjo šaukti. Jos vaikinas ją laikė, ir atrodė, kad ji kraustosi iš proto. Iš bokšto, nežinau, iš kurio aukšto, buvo išmestas žmogaus kūnas. Mačiau, kaip, šovus tankui, žmogus išlėkė į orą ir lyg tuščias maišas žnektelėjo į žemę. Tą akimirką mane ištiko baimė. Suvokiau, koks bereikšmis ir bejėgis mano kūnas, jaučiausi tarsi atskirai nuo jo. Tiesiog norėjau viską matyti, viską, kas vyksta, nes supratau, kad prieš mane dabar skleidžiasi tikroji komunistinės imperijos esmė, aš matau jos tikrąjį veidą...
Tuo metu desantininkai visai sužvėrėjo. Šaudė nebe į orą, bet prie pat kojų ar net tiesiai į kojas. Kareivis buože trenkė žmogui, paskui dar kartą sudavė lazda per galvą. Tankai artinosi, žmones apėmė panika, bet jie nebėgo. Tik kulkos lakstė aplinkui ir girdėjosi šauksmai. Anapus tvoros pamačiau japonų žurnalistą ir, priartėjęs prie jo, ėmiau aiškinti, kas čia vyksta. Apačioje stovėjo greitosios pagalbos mašinos, ant neštuvų gulėjo pirmasis užmuštas žmogus. Fotografai buvo apspitę jį kaip musės.
O viršuje tankai kaip išprotėję vaikė žmones, kurie tegalėjo arba šokti per tvorą, arba po tanku. Kareiviai ir toliau juos mušė, šaudė į kojas. Matyt, buvo įsakymas išvaikyti juos iš aikštelės. Pusiau girtas balsas per garsiakalbį šaukė: “Eikite namo, jūsų laukia bobutės ir diedukai”. Paskui jau padoresnis balsas pradžioje rusiškai, paskui lietuviškai kalbėjo: “Jūsų pasipriešinimas neturi prasmės. Visą valdžią į savo rankas perima nacionalinis gelbėjimo komitetas. Tai darbininkų ir valstiečių valdžia, mūsų tikslas – humanizmas...”, o tuo metu desantininkai vis dar šaudė į kojas tiems, kurie nespėjo nusileisti žemyn. Aš mačiau, kaip krito pagyvenęs žmogus...
Tai, ką teko prie bokšto pamatyti ir išgyventi, jau niekados nepamiršiu. Galbūt kada nors aš sukursiu apie tai filmą.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 116, 117.
