Po dvyliktos valandos su seserim važiavau troleibusu namo. Prie Spaudos rūmų išgirdome kaukiant sireną. Prie rūmų buvo apie 70–80 žmonių. Visi stojo į eilę ant paaukštinimo. Mes atsistojome taip pat, bet paskui nusprendėme, kad desantininkai brausis pro duris ir nubėgome prie jų. Ten jau stovėjo eilė vyrų, jie buvo susikibę už rankų. Gatvėje stovėjo trys tanketės ir 2 ar 3 dengti sunkvežimiai. Mes atsistojome į antrą eilę už vyrų prie pat durų, ant paaukštinimo. Iš sunkvežimių iššoko desantininkai ir pradėjo rikiuotis po du. Ten, kur mes stovėjome, daugiausia buvo pagyvenusių moterų ir mokinių. Kai kurios mergaitės pradėjo klykti, aš raminau šalia stovinčius. Pamatėme, kaip desantininkai nuo gatvės ėmė bėgti į mus. Susispaudėme dar labiau ir stipriau. Gal kokią minutę stūmėme ir laikėme juos, kad jie neįeitų į vidų. Priekinius desantininkai daužė, mušė. Tada iš viršaus pasipylė vanduo. Desantininkai atsitraukė, stovėjo išsisklaidę gal per 5 metrus nuo laiptų. Atsitraukėme ir mes į pievelę, nes vanduo bėgo ir ant mūsų. Ant šaligatvio priešais Spaudos rūmus pakrikai stovėjo desantininkai, atkišę automatus į žmones. Tada, lyg sulėtintame filme, pamačiau, kaip nuo pakylos lėtai ir ilgai “skrieja” tikriausiai mano metų mergina. Nukrito ant šaligatvio, prie laiptų. Žmonės ją pakėlė, paskui ji labai veržėsi prie durų, prie desantininkų, bet žmonės ją laikė, sakydami: “Tu vis tiek nieko nepadarysi...”
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 82, 83.
