Sunki kuprinė slėgė pečius, o ant krūtinės kabojo kupinas krepšys rankraščių. Rankose du maišai irgi rankraščių, užrašų knygelių, knygų. Skaudėjo širdį: liko ant lango gėlės, tarsi jaučiau jų liūdesį, žūties nuojautą. Lentynose liko knygos, daugelis laiškų, žinoma, rankraščių. Daugiau kaip 20 metų dėtas lapas prie lapo. Iš pradžių senuose “Tiesos” redakcijos rūmuose, vėliau – šituose.
Išsižergęs desantininkas ragino skubėti. Kaltai teisinosi, kad ne jis sumaitojęs duris, pavogęs mano asmeninius daiktus, iškrapštęs ant stalo buvusią piniginę, paėmęs didžiausią žurnalisto turtą – parkerius, diktofoną.
Viską buvau palikęs ant stalo ir išbėgęs pusvalandžiui pirkti vaikams pieno. O grįžęs neįėjau. Tratėjo šūviai, desantininkai iš patalpų ginė likusius žurnalistus, Spaudos rūmų darbuotojus. Stalius Juozas Čepulis, patekęs į patį šturmą, gavo su šautuvo buože per pečius. Doras žmogus su skausmu kalbėjo apie desantininkų žiaurumą.
Visam gyvenimui įstrigo Spaudos rūmų šturmas. Kaip jie puolė! Nieko nepaisydami, pyškino virš durų, kulkos varpė sieną. Tikros kulkos. Gūžėsi vaikai, glaudėsi prie motinų, vyrai dengė moteris savo krūtinėmis. Ir tų šūvių tratesy suskambo lietuviška giesmė “Oi, neverk, motušėle!”.
Desantininkai buvo akli. Pradėję šaudyti, jie lyg atsigavo: veidus nutvieskė šviesa, matyt, žudiką teigiamai veikia šūviai. Bandžiau patekti į vidų, pasiimti asmeninių daiktų, ten paliktų talonų, bet jie buvo lyg kurti.
– Tikrai mes nieko nevogėm. Tai “grupa zachvata”...
Nežinau, kas jaudina mano palydovą su šautuvu, bet, matyt, jam nejauku regėti mūsų liūdesį, o jo dvasia dar nėra visai blogiu persismelkusi. Regiu, kaip sunkius krovinius neša Vytautas Kaltenis, Jonas Geštautas... Prakaitas liejasi jų veidais. O Arnoldas Čaikovskis bando mus pralinksminti: “Žiū, Naudžiūną ant stalo palikau, gal apsaugos mano likusį turtą...”.
Iš tiesų Naudžiūno nuotrauką Arnoldas paliko. Kas galėjo pagalvoti, kad Naudžiūnas taps kruvinojo simboliu...
Iš VIII aukšto Aldona Šmigelskienė dalija mums asmens bylas. Virpa jos balsas, ši moteris visą gyvenimą susiejusi su “Tiesa”, ji redakcijos siela, šviesos ir humanizmo simbolis. Regiu besileidžiantį žemyn redaktoriaus pavaduotoją Leoną Braziulį. “Nenešk tiek daug, juk labai sunku...”, – kremtasi jis, nors neša ne mažiau. O apačioje – storulis griozdžia mūsų daiktus. Dieve, redaktorius Domas Šniukas lyg nusikaltėlis sulaikytas ir jį visa to žodžio prasme krato šis, laužyta lietuvių kalba šnekantis, veikėjas. Ir ką čia lyginsi vargšą desantininką su šiuo, nežinia kokios žemės augintu, kolaborantu. Jis pavojingesnis, kaip ir jo bendražygiai, pakvietę į šią kruviną puotą karius.
Išeinu į lauką. Pučia šiaurys. Lingu linguoja iš rūmų išėję žurnalistai: apiplėšti, apvogti, išvaryti, bet tvirtos dvasios. Pamiršę sielos skaudulius, po valandos jie rinkosi naujoje vietoje. Ne apie kerštą galvojo, o kaip išleisti įdomesnį “Tiesos” numerį. Ir išleido. Okupantams nepasisekė jų palaužti.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 85, 86.
