Niekada anksčiau nesusimąstydavau, kaip jaučiasi žmogus, kai į jį nukreiptas automato vamzdis. Juolab nesitikėjau, kad tokioje padėtyje atsidursiu pati, mano bendradarbiai. Kai iš vakaro sostinės gatvėse suaktyvėjo kariškų mašinų zujimas, daug kas manė, kad tai tuščios jėgos demonstravimas. Deja...
Sausio 11-ąją Spaudos rūmuose dirbome ir mes, “Draugystės” redakcijos darbuotojų grupė, leidžianti numerį. Nežinojome, kad vargstame veltui – skaitytojai laikraščio neišvys. Daugelyje kabinetų buvo įjungti radijo taškai, todėl girdėjome neramią informaciją, kad ką tik (apie 11 val.) karinės pajėgos užėmė Krašto apsaugos departamento patalpas Viršuliškėse. Nuo jų iki Spaudos rūmų – ranka pasiekiama. Dabar tankai, tanketės, kariniai sunkvežimiai, pilni ginkluotų kareivių, traukia mūsų link. Rūmuose veriamai sugaudė sirenos. Žmonės bėgo į koridorius, būriavosi prie langų.
Buvau spaustuvės ceche, kai išgirdau šūvius, byrančius langų stiklus. Iš “Tiesos” redakcijos paskambino moteris:
– Jie jau užėmė pirmuosius aukštus. Lipa į viršų... Ar pas jus dar neatėjo?
Į cechą įbėgo dvi uždususios moterys – jos buvo apačioje, matė kariškių šturmą, kaip desantininkai stumdė ir mušė prie įėjimo susirinkusius žmones. Sakė, yra sužeistų. Kažkoks karininkas paleido į minią automatų salvę.
Paskui jas atbėgo du desantininkai su automatais. Apsidairė, kažką pasakė prie durų stovėjusiam spaustuvės darbininkui ir nuskubėjo žemyn. Kartu su korektore L.Lisovska skambinam į bendradarbių kabinetus. Ryšio nėra. Atsargiai lipam į apačią ieškoti savųjų. Koridoriuose – vanduo, kvapą gniaužia žibalo ar benzino tvaikas. Antrajame aukšte matom kaip kariškiai sustabdo pagyvenusį vyrą su fotoaparatu. Liepia išimti fotojuostą, patys ją išvynioja, neklausydami pasiaiškinimų, kad jis čia nieko nefotografavo. Fotokamerą pasiima. Pasinaudojusios tuo, kad kareiviai užsiėmę, smunkam savo kabineto link. Mūsų kolegų kabinetų durys atviros, kai kur užraktai išlaužti. Telefonų laidai nutraukyti, aparatai sudaužyti, daiktai išmėtyti, popieriai mėtosi ant grindų. Mūsų kabinete – tas pats...
Už nugaros pasigirdo:
– Stojat, ni s mesta! Vy ot kuda?
Netrukus buvom išprašyti į gatvę. Mačiau, kad kai kurie žurnalistai buvo be paltų, kitų asmeninių daiktų. Vargu, ar kada juos atgaus. Užgrobtuose Spaudos rūmuose liko visos šeštadienio numeriui skirtos medžiagos, dalis – vėlesniems. Tačiau po tolesnių įvykių sostinėje, manau, jos jau nebeaktualios.
... Kai Spaudos rūmuose galutinai įsikūrė naujieji “šeimininkai”, tankai vis dar stovėjo, nukreipę pabūklus į žmones. Didelė grupė kareivių bandė dar kartą praskirti gausią žmonių minią,stovėjusią prie įėjimo. Nepavyko. Tada nuaidėjo kurtinantis pabūklo trenksmas, o salvė kulkų virš žmonių galvų suaižė betoninį fasadą. Ant žalios vejos sukinėjosi tankai. Kariškius, matyt, pradėjo erzinti žmonių atkaklumas, todėl vienas iš tankų ėmėsi juos gainioti.
Kosmonautų prospektu nusidriekė ilga stovinčių mašinų eilė, eismas buvo ilgam paralyžiuotas.
Spaudos rūmai buvo užgrobti jėga. Mes iškentėjome pažeminimą, daug kas neteko asmeninių daiktų, liko visas redakcijose esantis turtas. “Kurjer Wilenski” fotokorespondentas V.Charinas nespėjo pasiimti savo fotoaparatūros, liko daug metų kaupti fotoarchyvai. Tačiau Spaudos rūmų užgrobimas nublanksta prieš Sausio 13-osios nakties įvykius. Tai buvo tik pradžia.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 83, 84.
