Sausio 11 dieną, maždaug 12 valandą Spaudos rūmuose buvo girdėti, kad Viršuliškių pusėje šaudo. Staiga per radiją pranešama, jog desantininkai užėmė Krašto apsaugos departamento patalpas. Pasigirsta sirena. Radijo diktorius kviečia Vilniaus gyventojus skubėti prie Spaudos rūmų, nes jiems gresia pavojus.
Žmonės pradeda rinktis. Iš aštuntojo aukšto matau, kaip nuo Viršuliškių pusės pasirodo trys tankai. Tuo metu iš Akmenės rajono laikraščio redakcijos paskambino kolega, teiraujasi apie savo rašinį. Vos spėju pasakyti, kad straipsnį išspausdinsime, jei iš viso po šios dienos liksime gyvi, nes mus supa karinė technika. Dedu ragelį. Pirmieji tankai priartėja prie centrinių Spaudos rūmų durų. Sirena vis dar kaukia. Dar du tankai atžlega prie tarnybinio įėjimo. Iš paskos važiuoja dengti sunkvežimiai, iš kurių iššoka šalmuoti desantininkai. Jų vis daugiau, šoka su automatais per mašinų bortus ir skuba prie įėjimo.
Žmonės pilasi iš visų pusių, netgi vėliavas atsineša. Aplinkui - nė gamyklų, nė šiaip didesnių įstaigų. Rūmų gynėjai daugiausia moterys, moksleiviai, pensininkai.
Atėjusi į darbą, mačiau koridoriais nutiestas vandens žarnas. Tai vienintelis ginklas, kuris buvo paruoštas užpuolikams atremti. Prie jų budėjo po keletą Krašto apsaugos vyrukų.
Staiga sutrata automatų salvės, viena, kita. Žmonės gatvėje skanduoja: “Lietuva! Lietuva!”, “Laisvė!”
Matau, kaip į privažiavusią greitąją pagalbą sodina vaikiną kruvina galva. Vakare sužinojome, kad šis sunkiai sužeistas vaikinas - Vytautas Lukšys.
Netrukus laiptais lyg skėriai ima kopti ginkluoti desantininkai. Aukštyn, aukštyn. Matyt, pirmiausia ieško, kur išjungti sireną, kuri kaukia jau keliolika minučių.
Du desantininkai, atkišę automatus, sustoja prie aštunto aukšto koridoriaus durų ir liepia mums nešdintis. Kai kas ima vilktis apsiaustus.
Tačiau, kiek pastovėję, kareiviai atsitraukia. Nusprendžiame neišeiti iš darbo, kol neišvarys varu. Čiumpu, kaip man atrodo, svarbesnius daiktus, rankraščius, grūdu į rankinuką...
Nugriaudė pabūklo šūvis. Pastatas sudreba, pažyra koridoriaus lango stiklai. Dabar desantininkai visu būriu įsiveržia į mūsų redakciją, atsistoja prie kabineto durų, įsako skubiai išeiti.
- Nekalbėti! Greičiau išeiti! - staiga surinka prie mūsų priėjęs vyresnysis.
Žengiu laiptais paskui kitus žurnalistus. Žemutiniuose koridoriuose šlapia nuo vandens, kai kur pritaškyta kraujo...
Pro desantininkų būrį mes išvaromi lauk.
Aplink tokie jauni Spaudos rūmų gynėjų veidai. Kokie drąsūs tie mūsų vaikai! Jie vis dar skanduoja: “Lie-tu-va! Lie-tu-va!” Bando rasti kalbą su desantininkais. Dar didesnis žmonių būrys stovi prie centrinių Spaudos rūmų. O į juos atsukti tankų pabūklai, automatais ginkluoti kareiviai “budi” savo “laimėjimų” sargyboje. Vieno tankisto nervai neišlaiko. Norėdamas išvaikyti žmones, jis pasukioja tanką ir patrankos vamzdžiu trenkia į mūsų medicinos punkto langą. Jis išlekia su visais rėmais. Skaudžiausias smūgis, atrodo, kliuvo kabinete stovinčiai dantų gręžimo mašinai. O spaudos gynėjai nesitraukia. Jie skanduoja: “Gė-da! Gė-da!” Praeina nemaža laiko, kol jie ima skirstytis.
Didelė dalis centrinių laikraščių žurnalistų lieka be pastogės, be savos spaustuvės. Bet tikime, kad greitai čia sugrįšime...
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 77-78, 79.
