1990-1991m. dirbau radijo stotyje „Kauno Radiofonas“ administratoriumi. Mūsų radijo stotis buvo išsinuomavusi radijo siųstuvus Sitkūnuose ir gavusi leidimą transliuoti radijo laidas visoje Lietuvoje nuo 22 val. iki 2 val. nakties. Mes atsiveždavome savo įrašytas juostas į Sitkūnų transliavimo stotį ir iš operatorinės leisdavome įrašytas dainas su gyvais didžėjų komentarais. Aš, kaip administratorius, turėjau nuvežti mūsų „Kauno Radiofono“ darbuotojus į Sitkūnus (tai 17 km nuo miesto) ir prižiūrėti, kad į eterį patektų tai, kas suderinta su vadovybe.
1991 sausio 12 d. vakare, mes, kaip visada, atvažiavome į Sitkūnus transliuoti savo laidą. Su manimi važiavo didžėjus Žanas Sergejevas su savo drauge Sigita Monkevičiūte . Žanui tada, kiek pamenu, buvo 18 metų o Sigitai apie 16 m., dar mokinukė.
Jau prieš vidurnaktį į Sitkūnus pradėjo rinktis žmonės. Kiek pamenu, buvo atvažiavę ir žurnalistai, bet jie laikėsi atokiai - visą laiką prasėdėjo direktoriaus kabinete. Kai Vilniuje prasidėjo Lietuvos radijo ir televizijos centro šturmas, pas mus į operatorinę atėjo žmonės priekaištaudami, kad Vilniuje žūsta žmonės, o mes čia leidžiame „visokias linksmas muzikėles“. Liepiau nutraukti iš anksto paruoštą radijo laidą. Iš Seimo gavome informaciją – Sitkūnuose turėjome laidinį telefoną, kuris buvo labai toli nuo operatorinės ir iš taksistų, kurie susisiekdavo vieni su kitais per taksi racijas. Pradėjome pranešinėti Lietuvos žmonėms, kokia padėtis Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Kvietėme žmones atvažuoti į Sitkūnus, Juragius ar kitus svarbius objektus ir ginti juos nuo agresorių.
Po vidurnakčio į operatorinę atėjo vyresnio amžiaus Sitkūnų darbuotojas Jonas, kuris pasakė, kad Vilniuje Lietuvos radijo ir televizijos centras užimtas ir LIETUVOJE LIKO TIK VIENINTELĖ SITKŪNŲ RETRANSLIAVIMO STOTIS, KURIOJE YRA GALINGI ULTRATRUMPŲJŲ BANGŲ SIŲSTUVAI, GALINTYS PASIEKTI VAKARŲ EUROPĄ IR AMERIKĄ. Taip ir pasakė : aš įjungiu šiuos siųstuvus visu galingumu, o jūs, vaikai, praneškit pasauliui, kad mus vėl okupuoja rusai .
Siųstuvai įjungti, bet ką pasauliui sakyti. Bandžiau susisiekti su savo tiesioginiu viršininku, bet veltui. Gerai, kad Sitkūnuose buvo žurnalistai – jie, arba turėjo paruoštą, arba skubiai sukūrė pranešimą viso pasaulio žmonėms. Mes, gavę pranešimą, pasodinome Sigutę prie mikrofono ir ji pradėjo skaityti lietuviškai. Teksto esmė - kiek pamenu buvo tokia: MŪSŲ LAISVĄ ŠALĮ UŽPUOLĖ RUSŲ OKUPANTAI, MES MIRSIME, BET NEPASIDUOSIME. Greitai supratome, kad tekstą reikia išversti į anglų kalbą ir tekstas buvo išverstas. Sigita iš pradžių skaitydavo lietuviškai, o po to angliškai. Į radijo stotį rinkosi minios žmonių. Tarp jų radome vieną senuką, Antrojo pasaulinio karo dalyvį , kuris mūsų pareiškimą išvertė į vokiečių kalbą. Taip be perstojo ir skaitė – Sigita lietuviškai ir angliškai , Antrojo pasaulinio karo karo dalyvis - vokiškai. Tik bėda ta, kad vokiečių kalbos žinovas atvyko ginti Sitkūnų sirgdamas, kamuojamas didelės temperatūros. Į mažą operatorinę prisigrūdo daug žmonių, trūko oro ir mūsų skaitovas pradėdavo alpti. Mes jį išnešdavome į koridorių - žmogus atsigaudavo ir vėl atgal skaityti pranešimo.
Mudu su Žanu visą naktį lakstėme nuo laidinio telefono aparato iki operatorinės, rinkdami Seimo naujausius nurodymus, kokią informaciją pateikti žmonėms. Pravedėme laidus, nuo telefono aparato iki operatorinės ir padarėme taip, kad būtų galima kalbėti tiesiai į eterį, kad Vytautas Lansbergis galėtų tiesiogiai kreiptis į tautą. Bet Vytautas Lansbergis tuo metu nepriėjo Seime prie telefono. Į Sitkūnus buvo atvežtas žmogus visas kruvinas, kaip pats sakė, jį buvo pašovę rusų kareiviai. Suradau taksi ir liepiau jį kuo skubiau vežti į ligoninę. Paryčiais taksistai pranešė, kad tankečių kolonos juda Sitkūnų link. Visi ten buvę žmonės pasiruošė radijo stoties gynybai. Bet karinis dalinis, nepasiekęs Sitkūnų, pasuko atgal.
Tą įsimintiną naktį neturėjome jokių viršininkų. Darėme viską iš visos širdies, kad apgintume savo šalies nepriklausomybę. Aš manau, kad mums ir pavyko tai padaryti todėl, kad prie saugomų objektų susirinko didžiulės minios žmonių – beveik visa LIETUVA. Labai simboliška buvo tai, kad pasauliui Lietuvos pasiryžimas kovoti iki galo, nuskambėjo iš jaunutės lietuvaitės lūpų.
Vėliau per BBC kanalą ne kartą girdėjome Sigitos, tą naktį, įrašytą balsą. Kitas dvi savaites pasikeisdami budėjome Sitkūnuose, nes iš Vilniaus buvo atvežta V. Lansbergio kalba, kurią turėjome paleisti paskutiniu momentu, jeigu Lietuvą būtų okupavusi rusų armija. Atvykus budėti, buvome įtraukiami į sąrašą specialiame žurnale, kuriame smulkiai buvo surašyti visi duomenys - kokiais drabužiais apsivilkę, kokie batai ir panašiai - tai tam, kad, jeigu bus labai sumaitoti kūnai, būtų galima juos atpažinti.
O Žanas ir Sigita po kurio laiko apsivedė ir, kiek man yra žinoma, laimingai kartu gyvena iki šiol.
Prisiminimus surašė
Algimantas Zubė
Kauno rajono gyventojas
