Mūsų šeima sužinojo kad reikia budėti prie Juragių RTS bokšto, kai paskambino nepažįstamas žmogus ir paprašė mūsų ten nueiti. Prie bokšto skubėjo daugelis žmonių. Naktis buvo baisi. Žmonės, kaip ir mes, buvo pasiryžę viskam – netgi žūti, jei reikės. Daugelis statė užtvaras ir barikadas, kad nors kiek RTS apsaugotų nuo rusų tankų.
Žmonės kalbėjo apie kraupiausius įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto, gailėjosi jaunų žmonių, kurie žuvo gindami Laisvę.
Man, kaip ir daugeliui žmonių, su kuriais bendravau, visi šie baisūs sausio įvykiai asocijavosi su žodžiu KARAS.
Nors jau prabėgę daugiau kaip 10 metų, tie vaizdai ir garsai, kai žmonės gindami laisvą Lietuvą kūnais užstojo kelią rusų tankams, neišblėso ir niekada neišblės. Norėčiau, kad tai nebepasikartotų, o gynėjų išgyvenimai telieka Lietuvos istorijos puslapiuose.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 67.
