1991 m. sausio 13-ąją Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų vyko sovietinės armijos puolimas. Ji užėmė Spaudos rūmus, Lietuvos televiziją ir radiją, kitas Lietuvos stotis.

Nujausdamas, kad priešas gali užimti ir Sitkūnų radijo stotį, negalėjau ramiai žiūrėti ir kažko laukti. Sekmadienį po pietų buvo suorganizuotas Čekiškės bendrovės autobusas, ir mes, Jonas Daraška, Regina Lelikauskienė, Romas Bačiūnas, Saulius Rudziauskas, aš ir kiti žmonės, išvykome į Sitkūnus. Buvome pasirengę viskam, bet kokiam netikėtam įvykiui. Visi turėjome tikslą kaip nors išsaugoti stotį, apginti ją nuo sovietų armijos įsiveržimo. Vykdami į Sitkūnus matėme pakelėje stovinčius kranus, galingus sunkvežimius.

Kai atvykome, jau buvo labai daug žmonių. Susirūpinę ir susikaupę jie laukė žinių iš Vilniaus. Klausėme pranešimų iš radijo stoties. Laukėme baisiausio, t.y. tankų veržimosi į Sitkūnų radijo stotį, kurią juosė spygliuota viela.

Išbuvome visą naktį. Kai įvykiai aprimo, išvykom.

Iki šiol negaliu pamiršti tokio didelio žmonių tikėjimo nepriklausoma Lietuva. Tuo metu visi troškome išsaugoti nepriklausomybę. Turime budėti ir dabar, kad neprarastume jos.

 

Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 61.