Šį pasakojimą teko įrašyti paslapčia įjungus diktofoną. Arvydas įsitikinęs, jog žurnalistai nepakalbins tūkstančių Sausio 13-osios dalyvių, o kuo nors išsiskirti nedera. Susitikdami su juo teisinomės tuo, kad liudijimai renkami po kruopelę.
– Kai nutilo Vilniaus radijas, Sitkūnų radijo stoties operacijų salėje buvo visi pamainos darbuotojai, budėjo studentai. Ten buvusi mergina iš karto prabilo: “Kalba Kauno radiofonas, paskutinė laisva radijo stotis Lietuvoje”.
Kvietėme žmones važiuoti į Sitkūnus. Labai greitai jų suvažiavo daugybė. Iš Kauno atvežė tekstą, kuris, kaip ir kita informacija, buvo skaitomas ir užsienio kalbomis.
Užsibarikadavusieji salėje sudarė sąrašą ir perdavė budėtojams prie stoties. Saugojau tą sąrašą, bet dabar nesuradau. Štabas buvo įsikūręs mokykloje, ilgainiui apsirūpinome kilnojamosiomis radijo ryšio priemonėmis, veltiniais.
Tą naktį stotis buvo apstatyta tik sitkūniečių ir artimiausių ūkių mašinomis. Vėliau tuometinio Kauno rajono žemės ūkio skyriaus vedėjo V. Kamblevičiaus nurodymu buvo atvaryta technika iš “kolchozų”, privežta malkų, kad budėtojai galėtų pasišildyti prie laužų.
Budėti važiavo žmonės iš visos Lietuvos, paskui jau skelbdavo grafiką. O po tos nakties atvažiavo savanoriai su sprogmenimis. Nesutikau – mūsų pasipriešinimas turi būti neginkluotas. Jei atidengsime ugnį, rusų kariuomenė šaudys į žmones.
Baisu darydavosi rytą, kai žmonės prasiskirstydavo. Pajunti asmeninę atsakomybę. Galiausiai nuvažiavau pas tuometinį Kauno rajono valdytoją V.Eimontą. Jam pasiūliau: “Einam pas miesto valdžią, reikia aptverti Sitkūnų stoties teritoriją gelžbetonio blokais”. Nuėjom, sutarėm su radijo gamykla. Didelė teritorija buvo aptverta. Tada su tuometiniu ūkio direktoriumi P.Vengeliausku sugalvojom, kad prieš blokus dar reikia padaryti spygliuotos vielos tvorą.
Vis perduodavo pranešimus: “Sitkūnų link nuo Kėdainių važiuoja šarvuočiai”. Kartą juos sekiau “viliuku”. Apie 20 tankų, 4 kareivių mašinos.
Nulydėjau koloną iki Juragių, bet jie nuvažiavo Marijampolės link.
Tarp žmonių pasitaikė įtartinų. Imdavom eiti jiems iš paskos, ir tai padėdavo –jie dingdavo. Atvažiavo ką tik iš Maskvos sugrįžęs Aukščiausiosios Tarybos deputatas N.Medvedevas. Tuoj pat pastebėjau du vyrus odiniais paltais, ėmiau minti jiems ant kulnų – staiga dingo.
Buvo atvažiavęs monsinjoras A.Svarinskas, studentams nelabai patiko jo kalba, mintis, kad reikia pasirengti baigti kančias.
Kompozitorius G.Kuprevičius sukūrė naujus radijo šaukinius. Važiuoju kur – klausausi radijo; kalba, vadinasi, viskas tvarkoj. Paskui jau parvažiuodavau namo nakvoti – ir miegodavau įsijungęs radiją.
Prabuvau ten visą sausį. Per tą laiką operacijų salėje dirbo radijo stoties darbuotojos, budėjo žmonės. Visi buvo savi – ir Kauno miesto deputatas, ir koks girtuoklėlis.
“Tėviškės žinios”, 1996 m. sausio 13 d.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 51, 52.
