Apie pavojų, gresiantį svarbiausiems Lietuvos objektams, sužinojau klausydamas žinių per Lietuvos televiziją, radiją. Taip pat mus informuodavo ūkio vadovai.
Pirmiausia važiavau į Sitkūnus. Buvo kokie septyni automobiliai su vairuotojais. Prisimenu A.Petrašką, R.Trikauską, A.Nesteckį, M.Janušonį. Vežėm malkų, atraižų laužams kūrenti. Nusiuntėm du didžiulius kolūkio traktorius ir padarėm užkardą. Išvyką organizavo kolūkio pirmininkas. Norėjome prisidėti prie Sitkūnų radijo stoties gynėjų. Laukėme Pikovo divizijos.
Aš stovėjau ant tilto per greitkelį ir mačiau divizijos vikšrinių šarvuočių koloną. Buvo neramu, nes nežinojom, ar jie užsuks į Sitkūnus.
Sitkūnuose buvo susirinkę tikrai daug žmonių, galbūt daugiau vyrų. tačiau nemažai jaunimo, moterų.
Atvykę į Sitkūnus nuėjome į štabą. Ten buvo rajono vadovai, tarp jų Žemės ūkio valdybos viršininkas V.Kamblevičius. Jis mus trumpai informavo apie padėtį, padrąsino ir nurodė, kur statyti mašinas, pakvietė išgerti arbatos, kad apšiltume.
Įspūdį padarė sunkiosios technikos rikiuotė, betono luitai, sudėti ant kelio, dideli laužai.
Jau prabėgo daugiau kaip dešimt metų, bet neišdilo mintis, kad žmonės gali susitelkti bendram reikalui, nelaimėje nebūti abejingi vieni kitiems. Dabar auginu anūkus, džiaugiuosi laisve, gyvenimu.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 55, 56.
