Kad organizuojamas Sitkūnų radijo stoties gynimas, sužinojau iš Kauno rajono vykdomojo komiteto būdamas darbo vietoje – apylinkės pirmininko (viršaičio) kabinete. Visų pirma galvojau apie tai, kaip suburti daugiau savanorių, kurie vyktų į Sitkūnus. Gerai supratau, kad Lietuvai ypač svarbu išsaugoti įvairias ryšio ir informacijos priemones.
Žmones organizavau skambindamas telefonu ir per apylinkės tarybos narius. Transportą į Sitkūnus skyrė Povilas Vengeliauskas.
Tikėjausi įvertinti situaciją ir prisidėti prie prasmingo pasipriešinimo.
Buvo atvykę šimtai žmonių, kūrenami laužai, bendraujama. Nustebino tai, kad žmonės būriavosi atvirose vietose. Tvyrojo pakili nuotaika, tačiau jautėsi įtampa.
Nutariau, kad priešinimasis rusų armijos kariniams daliniams plyname, be jokių įtvirtinimų, lauke būtų neilgalaikis, tad radijo siųstuvas būtų gana greitai užimtas. Todėl įkalbėjau P.Vengeliauską vykti kartu į Kauno rajono vykdomąjį komitetą ir sudaryti Organizacinį štabą. Jis organizuotų techniką, kuri iš nebaigtų Kauno miesto statybos aikštelių suvežtų šimtus pamatų blokų, kuriuos keliomis eilėmis aukšta siena sustatytume aplink Sitkūnų stotį, kad net tankai nepravažiuotų. Organizacinio štabo vadovas šiuo klausimu davė nurodymą kalbėtis su A.Griciumi. Vis dėlto pasitarę jie nusprendė neleisti organizuoti tokios akcijos. Tai mane nustebino.
Sausio 13-osios įvykiai – tai Sąjūdžio pergalė prieš Sovietų imperiją, tai žmonių tikėjimas, kad savo valstybę galima tvarkyti savarankiškai.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 55.
