Naktis, kai baimė virto drąsa
Noriu pasidalinti savo prisiminimais šia mums svarbia data iš to laiko budėjimo prie Juragių. Esu Paulius Kazakevičius, gimęs 1968 m. balandžio 23 d. Man buvo 24 metai. Tada dar dirbau Kauno elektros gamyklos laboratorijoj. Girdėjome per radiją, kad žadama užimti radijo ir televizijos bokštą Vilniuje bei kitus svarbius transliuotojus radijo bangomis Sitkūnuose ir Juragiuose. Kadangi jau žinojome apie įvykius Vilniuje, buvo renkami žmonės ginti Juragių ir Sitkūnų. Žinodamas, kad mano tėtis statė Sitkūnų radijo stotį ir joje dirbo, net neabejodamas važiavau į Juragius, kur ir buvo renkama grupelė. Prisimenu, buvo šalta žiema. Tėtis tik įdavė radijuką, kad galėtume girdėt, kas vyksta. Žmonių buvo be galo ir pastate, ir aplink stotį. Visur degė laužai. Sunkiasvorės mašinos, autobusiukai buvo sustatyti aplink pastatą, kad neprasiveržtų priešas. Žmonės būriavosi prie laužų ir laukėme žinių. Atsimenu, kai tik pranešė, kad tankai pajudėjo, visi puolėm į pastato vidų prie įėjimo. Žmonių gausa buvo tokia, kad apsisukt nebuvo kur. Kad tik neprasiveržtų okupantai. Kiekviena žinia buvo baisi, bet tas žmonių gausumas reiškė drąsą. Tokiu momentu galvoti nėra kada. Taip budėjome visa naktį besikeisdami. Kas – lauke, kas – viduje pastato.
Tai – data, kurios niekada nepamirši.
