Apie gresiantį pavojų sužinojome iš pranešimų per televiziją. Sausio 13-osios vakare dar paskambino sesuo, gyvenanti Kaune, ir nuogąstavo, kad tankai iš Vilniaus juda Kauno link. Sausio 14 d. susirinkome keletas vyrų: Algimantas Rimkevičius, Česlovas Gruzdys, Stasys Vaitkus, Romas Zvanikauskas, Alvydas Barkauskas, vairuotojas Rimas Majauskas ir išvažiavome į Sitkūnus. Vylėmės, kad sovietų armija nedrįs pulti civilių žmonių. Nuvykę pamatėme minias žmonių. Buvo kraunami laužai, per garsiakalbius pranešinėjamos naujausios žinios, visur skambėjo patriotinės dainos. Žmonės susirinko iš įvairių Lietuvos vietų. Visiems vadovavo tuometinis Vykdomojo komiteto sekretorius Petras Mikelionis, Sąjūdžio aktyvistai.
Didžiausią įspūdį paliko visų vienybė, kalbėjomės vieni su kitais kaip artimiausi giminės ir visi vieningai žadėjome stoti plikomis rankomis prieš okupantus, jei jie pasirodytų.
Naktį iš sausio 14-osios į 15-ąją labai smarkiai šalo, net negalėjome užvesti mašinų. Drąsinome vieni kitus, bet bijojome būti užpulti netikėtai. Labiausiai nerimavau išsiųstas į žvalgybą iki kolektyvinių sodų. Man įsakė pranešti per radijo siųstuvą, jei ką nors pastebėsiu. Netrukus per savo ryšio priemonę išgirdau kalbant rusiškai, paskui buvo transliuojamas rusiškas koncertas. Taigi nieko nebūčiau galėjęs pranešti, net jei būtų labai reikėję. Paskui ilgai negalėjau užvesti mašinos – taip šalo. Ilgai vargau, kol pagaliau ją užvedžiau, tada grįžau į Sitkūnus.
Jei tokia situacija pasikartotų, žinoma, susimąstyčiau, ką daryti, bet, manau, pasielgčiau taip pat.
Elgėmės impulsyviai, bet vieningai. Galvojome, kad svarbiausia bet kokia kaina iškovoti pergalę.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 58, 59.
