1991 m. sausio 13-osios naktį, apie 3 val. nakties, per radiją išgirdau, kad tautai iškilo pavojus. Tankai ir šarvuočiai apšaudė televizijos bokštą, yra žuvusiųjų. Pirmiausia kilo mintis vykti į Sitkūnų radijo centrą.
Apie 3.30 val. nuosavu automobiliu išvažiavom į Sitkūnus. Važiavom bijodami: kaukė sirenos, gaudė mašinų signalai. Atvykę ten pamatėme didžiulius traktorius su padargais, mašinas, prikrautas rąstų, statybinius blokus, kuriais buvo užtverti visi pravažiavimai. Degė laužai, pro garsiakalbius buvo pranešama apie įvykius Vilniuje. Kai sužinojome, kad juda tankai Kauno link, dar labiau išsigandome, ėmė drebėti rankos, kojos.
Sitkūnų radijo centro teritorijoje ir šalia būriavosi daug žmonių, mano nuomone, apie kelis tūkstančius. Visi budėtojai buvo ryžtingai nusiteikę. Pirmiausia vyrai blokavo kelius, įėjimus į radijo stotį. Prisimenu Jolantos Šarpnickienės žodžius: “Kalba radiofonas – paskutinė laisva radijo stotis Lietuvoje”.
Šiurpiausios valandos buvo sausio 13-osios naktį. Jau prabėgo 11 metų, bet kasmet, artėjant Sausio 13-ajai, iškyla prisiminimai, kurie liks visam gyvenimui.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 57.
