Tuo metu dirbau Babtų milicijos sekretore. Prasidėjus neramumas Vilniuje pradėjo budėti Vytėnų bandymų stoties mokslininkai, milicijos ir apylinkės tarybos darbuotojai. Budėjimo centras buvo milicijos kabinetas, Babtų apylinkės tarybos patalpos, todėl aš budėjau visomis dienomis, o dažnai ir naktimis, nes milicijos darbuotojai buvo pakviesti prie parlamento, o vėliau – į Sitkūnus. Tą siaubo naktį apylinkėje budėjo Tarybos pirmininkas Romas Majauskas. Namuose per radiją išgirdau apie televizijos bokšto užėmimą, diktorės Eglės Bučelytės balsą ir nuolat Stepo Januškos atliekamą dainą “Lietuva dar gyva”. Mūsų Vyriausybė kreipėsi į gyventojus, kad skubėtų saugoti Sitkūnų radijo ir televizijos stotį. Verkiau iš bejėgiškumo, kad niekuo negaliu prisidėti. Tačiau greitai man kilo mintis, kad galiu iš R.Majausko perimti budėjimą, o jis jaunas būdamas, galės ką nors organizuoti, todėl greitai nuskubėjau į apylinkę. Aš likau budėti, o R.Majauskas nuėjo pas kleboną ir ėmė skambinti bažnyčios varpais, kad pabustų žmonės, organizavo žemės ūkio technikos važiavimą į Sitkūnus ir kt. Aš pagalvojau, kad reikia telefonu žadinti žmones ir kviesti vykti į Sitkūnus. Pasitelkiau apylinkės sekretorę Zofiją Kasparavičienę. Kadangi gerai pažinojom apylinkės gyventojus, tai skambinom tik tiems, kurie nėra abejingi įvykiams ir turi mašiną. A.Kviklio ir A.Ramanausko neradau namuose, nes jie jau iš vakaro buvo išvykę į Vilnių ginti parlamento rūmų. Beveik visi, kuriems paskambinome, kėlėsi iš patalo ir vyko į Sitkūnus. Nuo ankstyvo ryto palaikėm ryšius su Sitkūnų radijo stoties darbuotojais. Tiesa, kalbėdavom neminėdami nei vietos, nei pavardžių, atsakydavom tik pažįstamam balsui. Tokie “balso ryšininkai” buvom mudu su Sitkūnų radijo stoties inžinieriumi Lionginu Uknevičiumi (dabar miręs).
Labai šalo. Sitkūnus apjuosę žmonės žvarbo. Reikėjo ir karštos arbatos, ir malkų, ir dujokaukių užsibarikadavusiems stoties darbuotojams. Buvo stebėtinas Sitkūnų ir Babtų žmonių gerumas, noras padėti. Kreipiausi į Stabaunyčios lentpjūvės darbuotoją ir pasakiau, kad reikia malkų. Jis pažadėjo pasirūpinti ir mašina, ir malkomis.
Budėjimas vyko daugelį dienų. Kreipiausi į Bandymų stoties darbuotoją Joną Olkštiną ir pasakiau, kad gynėjams reikia dujokaukių. J.Olkštinas rado reikiamų žmonių, kurie parūpino dujokaukių, ir tuoj pat nuvežė į Sitkūnus.
Nebuvo žmogaus, kuris atsisakytų padėti. Tiesa, pasitaikė nesusipratimas, panašus į provokaciją. Kažkoks jaunuolis (prisistatė kaip grupė jaunuolių) paskambino iš Kauno ir pasisiūlė padėti saugoti Sitkūnų stotį, bet reikalavo, kad aš apie tai praneščiau Sitkūnų stoties darbuotojams ir kad šie juos įsileistų į pastato vidų, arba kad aš bent pasakyčiau stoties telefono numerį, kuriuo mes palaikėm ryšį. Žinojau, kad Sitkūnų stotyje budi tik du Babtų milicininkai, todėl paskambinau Kauno rajono milicijos viršininkui R.Rutkauskui, kad atsiųstų pastiprinimą. Apie, “jaunuolių” skambutį informavau ir stoties darbuotojus.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 54.
