Artėdamas prie radijo ir televizijos pastatų, sutikau sukruvintus žmones, verkiančias moteris. Nors nuo užpuolimo pradžios jau buvo praėję apie 30–40 minučių, tačiau šaudymas nesiliovė: matėsi trasuojančių kulkų pėdsakai, dužo langų stiklai, krito žemyn į gyvenamųjų namų sienas atsimušusios kulkos. Akinantys prožektoriai sukinėjosi po dangaus skliautą, bet dažniau po žmones, stovinčius ant šaligatvio kitoje gatvės pusėje. Pasirodžius 5 ar 6 kolaborantams su Sovietų Lietuvos vėliavos raiščiais ant rankovių, visi šaukė: “Gėda! Išdavikai!”
Protarpiais nuo tankų pusės sušnypšdavo paleistų dujų kamuoliai. Vėjui kiek išsklaidžius dujų uždangą, vėl pasimatydavo budelių veidai, jų rankose paruošti šauti, į mus nukreipti automatai. Šen bei ten vis tratėjo šūviai, mėtomų į stovinčius žmones užtaisų sprogimai, kurtinantys, žemę sudrebinantys tankų pabūklų šūviai. Nuo Basanavičiaus gatvės pusės Konarskio gatve prie TV pastatų tykiai privažiavo “Ikarus” autobusas. Jame buvo jaunų civiliais rūbais apsirengusių vyrukų. Pradžioje žmonės ir policininkai bandė stabdyti autobusą, aiškindami, kad važiuoti toliau pavojinga. Po kelių minučių pasigirdo komanda: “Vylezai” ir tie vyrukai labai mitriai pro kareivius ir tankus nubėgo TV pastato link.
Stovėdamas kitoje gatvės pusėje, ties dešiniu senojo pastato galu, staiga pamačiau į minią lekiantį maždaug vieno metro skersmens ugnies kamuolį. Tas kamuolys užkrito ant greta stovinčio žmogaus. Jis sukniubo. Žmogų nutempė į šoną, kaip įmanydami gelbėjo jo gyvybę. Greitosios medicinos pagalbos mašina nuvežė jį į ligoninę. Kita “Latvija”, sukinėdamasi tarp tankų, privažiavo prie naujo pastato, prie pagrindinio jo įėjimo – paėmė kitą nukentėjusįjį.
Pasitikėjimą savimi ir žmogaus orumo jausmą mums kėlė santūriai tarp žmonių ir kareivių stovėdami policijos vyrai. Jie pasiaukojamai ir ryžtingai tramdydavo besikarščiuojančius, sulaikydavo provokatorius.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 175.
