Tą baisiąją sausio 13-osios naktį su kolegomis žurnalistais budėjau televizijoje. Įėjimą į pastatą matėme gerai, nes studijos langai buvo į gatvės pusę. Žmonių labai daug, universiteto studentai palapinėje įsirengė štabą. Apie 1 val. 40 min. išgirdome sprogimus, šūvius. Po to antras, trečias ir kiti sudrebino langus. Šūviai, sprogstantys minioje dujiniai paketai, žmonių klyksmai varė iš proto.
Staiga koridoriuje pasigirsta siaubingas kriokimas: “Vychodi!”, “Stroisia!” Puolėme į koridorių. Atlėkė baisus gal dviejų metrų griozdas su barzda, paklaikusiom akim ir pradėjo kažką šaukti, mosikuodamas automatu.
Šios akimirkos virto amžinybe, mirtis, atrodo, stovėjo čia pat. Išgrūdo mus į fojė, liepė plačiai išsižergti ir tūpti. Susėdome, nes lauke, drioksint tankams, stiklai drebėjo, grindys siūbavo. Įsakė nejudėti, nes šaus be perspėjimo. Po kurio laiko pats nubėgo žemyn. Mes buvome ketvirtame aukšte, o žemiau, berods antrame aukšte, girdėjome šūvius, sprogimus, riksmus ir kareivių staugimą.
Prie durų buvęs milicijos postas sugriautas, stiklai išdaužyti. Stumia stiklinės verandos link ir liepia pro stiklus šokti žemyn. Lauke klaiki sumaištis. Desantininkai įjungia prožektorius ir jais naršo aplinką, gretimus namus. Šaudo į namų langus. Byrantys stiklai, dejonės, švilpimas, riksmai, maldavimai – viskas susilieja į bendrą sumaišties jūrą. Ir šioje košėje matėme, kaip žūva žmonės. Netoliese kulkos pakirstas sukniumba vienas, jį kuo skubiausiai neša greitosios link. Dar, apsipylęs kraujais, krinta kitas. Sprogstantys dujiniai paketai šluoja viską. Šie paketai sprogsta ir žmonių veidai, rankos, kūnai tampa kruvina liulančia mase.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 171.
