Sausio 12 d. jau nuo 6.30 val. pradėjau budėti prie radijo ir televizijos pastato. Rytą kelis kartus pravažiavo kareiviška mašina (vieną kartą su kareiviais, o kitą kartą tik su karininku). Kažkas iš vyrų pasakė: “Tikrina pozicijas”.
2 val. 13 min. kažkas sušuko: “Atvažiuoja”. Laikas tikslus, nes tuo metu pažiūrėjau į laikrodį. Pamatėme mūsų link judančius žiburėlius. Dalis žmonių susispietė prie sankryžos. Aš tuo tarpu stovėjau ant senojo pastato laiptų, priešais gatvę, tame kampe, kur yra užrašas “Lietuvos Radijas”. Visi žmonės, stovėję ant laiptų, susiėmė rankomis, susiglaudė ir padarė gyvą užtvarą. Greitai tankų, tankečių, sunkvežimių kolona priartėjo prie mūsų. Kai pamačiau tą baisią techniką, važiuojančią pro šalį, pagalvojau – gąsdina. Pamatys daugybę žmonių ir nuvažiuos. Bet jie šį kartą nepravažiavo pro šalį. Kolona staiga sustojo. Desantininkų mašina sustojo tiesiai prieš mūsų laiptus. Tada prisiminiau tuos sunkvežimius, matytus rytą, ir žodžius: “Tikrina pozicijas!” Iš to, kaip jie išsirikiavo, matėsi, kad viskas labai tiksliai suplanuota. Desantininkai vikriai iššoko iš mašinos, pribėgo prie laiptų, išsirikiavo ir paleido salvę virš mūsų galvų. Žmonės stovėjo kaip stovėję. Kulkos zvimbė virš mūsų, kažkas byrėjo mums ant galvų. Vyrai ramino: “Nebijokit! Šaudo iš tuščių”. Tačiau žiūrint į tuos vaikinukus iš aukštai (buvau ant priešpaskutinio laiptelio), jie atrodė grėsmingai ir anaiptol nejuokaujantys. Jų akys atrodė bejausmės. Buvome visiškai atsidavę likimui. O jie šaudė. Matyt, manė, kad mes išsigąsim ir išsilakstysim, pulsim į paniką. O mes, kulkoms zvimbiant virš galvų, susiriesdavom ir vėl atsitiesdavom. Neišsigąsdavom jų šūvių. Tada jie puolė mus atakuoti – ką stūmė, kam su šautuvo buože trenkė. Jų rankų judesys buvo toks: kairėn-dešinėn-pirmyn, kairėn-dešinėn-pirmyn. Taip jie šturmavo laiptelį po laiptelio, nes žmonės (ypač vyrai) bandė plikomis rankomis, savo krūtine juos sulaikyti, atstumti. Moterys pradėjo rėkti: “My že liudi! Što vy delajete? My liudi!” Bet jie mūsų negirdėjo ir, rodos, nematė. Jie puolė mus taip įnirtingai, tarsi mes būtume ne beginkliai žmonės, o visa kariauna. Iš viršaus mačiau, kaip negailestingai jie stumdo, muša beginklius žmones, nesvarbu, ar tai būtų vyras, ar moteris, ar vaikas. Jiems buvo tas pats. Jie lipo vis aukštyn ir aukštyn. Likus gal žingsniui iki manęs, aš nušokau nuo laiptų žemyn ir, pabėgusi keletą metrų, atsisukau pasižiūrėti. Desantininkai jau buvo užėmę mūsų pozicijas prie durų, stovėjo išsirikiavę ir atsisukę į žmones. Maždaug toje pačioje vietoje, kur stovėjau aš, buvo likęs žmogus – pagyvenęs, nedidukas vyriškis. Desantininkai jį laikė už abiejų rankų ir mušė: vienas – su šautuvu per nugarą, kitas daužė per galvą, trečias iš priekio. Žmogus stovėjo toks bejėgis ir bejausmis, kad, atrodė, jam jau tas pats, kas su juo daroma. Vaizdas buvo kraupus. Kažkas sušuko: “Žmogus liko, reikia gelbėti”. Žmonės rėkė, dejavo. Pabūklai ir desantininkai šaudė. Pradėjau bėgti, norėdama prasigauti pro autobusų užkardą, kai už kažko užkliuvau ir kritau. Tuo pačiu metu kažkas šalia manęs driokstelėjo, pasirodė ugnis ir dūmai. Matyt, tai buvo paketas, kuriuos jie mėtė į žmones.
Kas mane labiausiai pritrenkė šią naktį, tai mūsų žmonių bebaimiškumas, drąsa. Neišsilakstė paniškai, ko turbūt tikėjosi desantininkai. Į žmones nuolat mėtė sprogstančius paketus, šaudė iš pabūklų, šaudė šautuvais. Ore matėsi švytinčios kulkos. Pastato užėmimas .truko 10-15 min. ir 4.30 val. desantininkai jau darbavosi viduje. Per garsiakalbį skelbė: “Žmonės, nebijokite! Mes atėjome jūsų ginti! Mes giname darbo liaudį! Mes verčiame buržuazinę vyriausybę. Eikite namo, dirbkite, auginkite vaikus” ir pan. Dar paaiškino: “Nacionalinio gynimo komitetas ima valdžią į savo rankas”.
Žmonės nesiskirstė. O jis vis ragino: “Žmonės, skirstykitės, mes nenorime kraujo”. O kraujas liejosi. Mačiau, kaip keturi žmonės nešė sužeistą žmogų su smarkiai sužeista galva (gal tą patį, kurį laikė ir mušė?). Mačiau žmogų, kurio galva kraujavo aiškiai nuo smūgio buože. Žmonės buvo priblokšti. Buvome beginkliai ir ta mūsų gyvoji siena, supusi komitetą, buvo tik simbolinė.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 146, 147.
