Sausio 13-osios naktį budėjau TV programų direkcijoje. Tą vakarą, kaip ir kitais vakarais, buvo daug skambučių apie važinėjančius po miestą tankus. Ir staiga gavom žinią apie didelę artėjančių tankų koloną. Sutarėm transliuoti programą iki pat pabaigos, kol varyte neišvarys... Bet kareiviams dar nespėjus ateiti iki centrinės aparatinės, siųstuvai jau buvo išjungti. Užgeso šviesa aparatinėje. Aparatinė buvo be langų ir matyti, kas darosi už jos sienų, negalėjome. Girdėjome tik šūvius, spardant duris ir riksmą, įsiveržęs kareivis rusiškai įsakė pakelti rankas. Po to sukomandavo išeiti visiems po vieną į koridorių. Koridoriuje iš abiejų pusių išsirikiavę kareiviai. Karininkas vis pabėgėdavo į priekį, o mums liepdavo stabtelėti. Jis nubėgo žemyn. Po minutės grįžo šaukdamas: “Ubili našego. Cholodnogo ubili. Svoloči...” Ir vėl liepė eiti pirmyn. Nusileidome laiptais į pirmą aukštą. Vėl išgirdome komandą stovėti. Artėjant prie išėjimo, karininkas ėjo šalia ir vis kartojo: “Vidite, my ne zveri, my vas ne trogajem, idite, idite posmotretj, čto vaši nadelali”. Priėjusi prie kavinės durų, pamačiau ant stalo kojomis į duris paguldytą žmogų. Kavinėje buvo prietema. Veido nemačiau, tik man pasirodė labai tvarkingai paguldytas. Pagalvojau: kas tokioje sumaištyje jį taip tvarkingai paguldė. Nenatūraliai tvarkingai! Peržegnojusi negyvėlį, grįžau į koridorių.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 170, 171.
