Vykome su broliu į Vilnių budėti sausio 12 d. vakare savo automobiliu iš Šeduvos. Girdėjome per radiją, kad prie televizijos ir radijo susirinkę žmonių. Nutarėme vykti ten. Tada buvo 1 val. 20 min., grojo “Armonika”, žmonės kartu dainavo, kūrenosi laužas. Per radiją pasigirdo kvietimas televizijos darbuotojams grįžti į savo darbovietę... Netrukus nuo televizijos bokšto pasigirdo trenksmas... Atvažiavo šarvuočiai. Pasigirdo šūviai ir sprogimai... Žmonės, iškėlę mums jau pažįstamą pirštų ženklą “V”, skandavo “Laisvė” ir “Lietuva”... Priešais mūsų eilę, palei šarvuočius, staiga išsirikiavo vienas prie kito desantininkai ir atstatė automatus tiesiai į mus. Matyt, pagal komandą (aš jos negirdėjau) jie pradėjo šaudyti... Puolėme atgal nuo gatvės, tiesiog klykdami iš siaubo. Šalia krito, o gal gulė žmonės. Supratau, kad šaudoma tuščiais šoviniais, nes tokia ugnis būtų paklojusi visus iš karto. Tačiau bėgdama priešais pastebėjau vyruką šviesiomis kelnėmis su peršauta šlaunimi... Atėjęs brolis papasakojo, kad duris vyrai susikibę atlaikė, nors buvo šaudoma, ant galvų byrėjo tinkas, po kojomis mėtė sprogmenis. Desantininkai daužė langus ir lindo pro juos... Eidamas pro šarvuotį, matė jame sėdintį ir verkiantį kareivį.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 148.
