Naktį grįžau iš Kauno. Turėjau parengęs reportažą, tad važiavau tiesiog radijo link. Greta pastatų pastebėjęs tankus, pamaniau, jog tai tėra tik gąsdinimas. Tad, nieko nepaisydamas, perlipau per tvorą ir žengiau į pastato vidų. Antrame aukšte išgirdau: “Ruki v verch, na koleni” ir buvau akimirksniu paklupdytas. Žvilgtelėjęs į šoną, pastebėjau, kad mano reporterinis magnetofonas nuo spyrių virto šipuliais, kasetė buvo perlaužta per pusę ir nusviesta šonan. Tuomet ėmė mane spardyti. Smūgiavo kas kelios sekundės. O aš juk neliaunas – treniruotas žmogus esu ir žinau, kaip tokiu atveju elgtis – visą laiką buvau įtempęs raumenis. Tačiau visas kūnas mėlynas, atsilenkti negaliu.
Mačiau jų stiklines akis ir mačiau, kad jie buvo pasirengę užmušti negyvai. Tai jau ne kareiviai – tai profesionalūs žmogžudžiai.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 181, 182.
