Pasipylė bauginamosios automatų salvės į TVR techninio korpuso sienas, po to į žemę priešais stovinčius žmones. Nesitraukėme. Toliau mano atmintis tarsi trūkinėja: išliko atskiri, baisaus filmo kadrai. Manau, kad startas desantininkams pulti buvo visai arti iššovęs tankas, kuris mane pusiau apkurtino ir atitraukė dėmesį. Jų puolimas – tarsi paleista spyruoklė. Žvėriški, ištreniruoti judesiai. Matau šalimais švytruojančius desantininko batus, aišku, spyrius ir smūgius, ir mano kaimynas iš kairės jau lekia kūlversčiais. Raitosi iš skausmo, parkritęs aukštielninkas ant laužo žarijų. Nuo to vaizdo kiek atsitokėjau ir šokau su kitu vyriškiu kelti sužalotojo. Tai buvo pusamžis nestambus vyras, dejavęs nuo gautų smūgių, man regis, ir peršauta kaire koja. Nunešėme į kitapus gatvės stovinčią greitąją pagalbą. Kol ją pasiekėm, nemačiau TVR korpuso. Pasak kitų, ant laiptų itin smarkiai siautėjo desantininkai. Iš ten paskui daugiau sužeistų nešė. Aš pats nešdamas tik pamačiau kaip katiną besikeberiojantį desantininką, kuris automatu daužė antro aukšto langą. Tuo laiku prie greitosios atvedė kitą vyriškį, sprogimo labai sudraskytais prieky drabužiais (bet, rodos, nekiaurai, nes buvęs storai prisivilkęs), apsvilintu, suodžiais apneštu veidu. Manding, jis buvo ištiktas šoko, praradęs nuovoką. Grįžęs atgal, padėjau nešti besiblaškantį kruviną sužeistąjį – augalotą vyrą, kurio du pirštai kabalavo šūvio atskirti nuo plaštakos. Tarsi būtų šauta į iškeltą ranką su praskėstais pirštais, ženklinančiais “V”. Beje, pereidamas gatvę, mačiau kai kuriuose languose desantininkus su automatais. Gal jie šaudė ir prisitaikydami? Protarpiais bumbteldavo tankai, kurių griausmas kurtino žmones, žvangėdami žiro stiklai iš daugiabučių namų langų kitapus gatvės. Tikriausiai dalį žmonių sužeidė ir krintantys stiklai – likimo ironija, atsargesniuosius, kurie traukėsi prie pastato sienų...
Prie greitosios pagalbos stovėjo ar pats atėjęs, ar kieno atvestas dar vienas vyriškis. Sužeistas, bet laikėsi ant kojų, virpėjo nuo įtampos ir šoko. Pro perplėštą klešnę matėsi kraujuojanti žaizda blauzdoj. Pasisakęs pavardę, prašė mane paieškoti kitapus gatvės likusios žmonos Lidos.
Desantininkų barbariškas pastangas šūviais ir sprogmenimis įbauginti ir išvaikyti žmones papildė dar vienas – psichologinis ginklas. Nustelbdamas baisią kakofoniją, tarsi “pragaro lakštingala” pragydo “nacionalinio gelbėjimo komiteto” magnetofono įrašas. Išgirdome veidmainišką kreipimąsi į “brolius ir seses” – apšaudytus, trenksmo apkurtintus, nusikalstamos agresijos priblokštus žmones. Nežinau, ar gali būti šlykštesnis pasityčiojimas. Pajutau didžiulį nuovargį, gėlą širdyje, net prisėdau kelioms minutėms ant šaligatvio bortelio. O desantininkai tebevaikė ir gąsdino žmones. Atėjo žinia ir nuo televizijos bokšto, kur tebegriaudėjo šūviai, apie dar tragiškesnį susidorojimą.
Artėjant rytui, pavaišintas kava, prisijungiau prie grupelės žmonių, einančių prie Aukščiausiosios Tarybos. Pakeliui vaizduotė atkūrė to košmariško filmo kadrus, akino nepasiduoti – apginti Tėvynę ar žūti kartu su jos plėšiama garbe. Neįsivaizduoju, koks galėtų būti sugyvenimas su niekšingais kolaborantais, kurie apsiskelbė gelbėtojais...
Prie Aukščiausiosios Tarybos tūkstančiai žmonių meldėsi, išreikšdami panašų ryžtą. Dauguma buvo įsitikinę, kad kas valandą gali užgriūti dar didesnė slibino konvulsijų banga, pareikalauti dar baisesnių aukų.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 154, 155, 156.
