Apie vidurnaktį aš grįžau namo – parvežiau 10 metų dukrą, su kuria buvome prie televizijos ir radijo pastato. Aš gyvenu netoliese – nuo buto iki RTV komiteto keli šimtai metrų. Tik parėjęs išgirdau patrankų šūvius ir vėl išbėgau.
Prie pastato šoninio įėjimo buvę žmonės glaudėsi aplink. Prie centrinio įėjimo šaudė iš tankų pabūklų ir iš automatų. Iš tankų pabūklų šaudė tuščiais šoviniais, o iš automatų – ir iš tuščių, ir iš kovinių, nes viršuje matėsi trasuojančios kulkos, o po to keletas kulkų pralėkė ir virš mūsų galvų (girdėjosi švilptelėjimai). Po to išvydome nuo Konarskio gatvės pusės atbėgančius kareivius. Bėgdami jie šaudė iš automatų virš galvų, bet tuščiais šoviniais. Pribėgę prie žmonių maždaug 15–20 metrų, į minią metė sprogstamuosius paketus. Mes stovėjome susikibę rankomis ir skandavome. Sprogus trims paketams, nieko nebesimatė. Tuo pačiu metu, kai kareiviai atakavo nuo Konarskio gatvės, kažkas šaudė virš mūsų galvų tikrais šoviniais, nes girdėjosi, kaip zvimbė kulkos.
Kai išsisklaidė dūmai, kareiviai jau buvo pastato viduje. Tada žmonės apsisuko, vėl skandavo. Tuo metu iš pastato išėjo darbuotojai bei milicininkai. Aš atsidūriau prie pat įėjimo, žmonės truputį nusiramino. Tarpduryje stovėjo keli kareiviai – tiksliau, tai buvo vyresnio amžiaus desantininkai, matyt, iš specialių dalinių. Pradžioje jie bandė išsklaidyti žmones šaudydami virš galvų, puldinėdami – po to nusiramino ir pradėjo aiškinti, jog žuvęs vienas jų kareivis ir kvietė eiti jo pažiūrėti. Kažkoks jaunuolis kartu su kareiviu nuėjo, po kiek laiko grįžo. Tas kareivis pradėjo kalbėti miniai, kokie blogi lietuviai, kurie nušovė jų draugą. Buvo labai pikta ir aš jam pasakiau: “Vy sami jego ubili”. Tuomet jis griebė mane už rankos, trenkė kažkuo, pataikydamas į kaklą. Aš atšokau ir pamačiau, kad mūsų minios link atvažiuoja tanketė. Tanketė privažiavo prie pat įėjimo. Kai važiavo pro minią, kareiviai iš jos visą laiką šaudė iš automatų. Tanketėmis ir kita technika žmonės buvo prispausti prie tvoros, paliekant kelių metrų tarpą. Tuo tarpu nuo įėjimo kareiviai (tie, kurie puolė pastatą), pradėjo žmones daužyti automatų buožėmis ir spardyti. Mes traukėmės, aš tempiau kažkokį žmogų, kuriam buvo sutrenkta galva ir jis negalėjo eiti. Tuo momentu kareiviai trenkė man su automatu į galvą, bet aš spėjau pakelti ranką ir smūgis nebuvo labai stiprus.
Žmonės nuo pastato nesiskirstė, skandavo: “Fašistai”.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 158, 159.
