Prie Lietuvos televizijos rūmų atėjau sausio 12 d. 21 val., pirmą kartą per savo 55 gyvenimo metus. Žmonių buvo nemažai. Labai daug jaunimo. Sutikau dvi savo fakulteto studentes, dar keletą pažįstamų. Iš kažkur išdygo sūnus: su draugais stovės visą naktį.
Apie 2 valandą (sausio 13 d.) pasigirdo šaudymas. Šaudė prie televizijos bokšto. Nusprendėm – atvyks ir čia. Galvojom, po valandos ar pusvalandžio. Atvažiavo greičiau...
Stovėjom vienas greta kito, susiglaudę. Šaudė tankai, kulkosvaidžiai, automatai. Sproginėjo sprogdinimo įtaisai: prie kojų, o gal kam nors ir prie galvų, visko nepamatysi. Žiežirbos apipildavo daugelį žmonių. Švilpė kulkos. Garsus vienbalsis skandavimas “Lietuva, Lietuva” nutilo. Minia stovėjo sustingusi ir tyli. Niekas niekur nebėgo, stovėjo, laukdami mirties... Tarp šūvių pasigirdo stiklų dūžimas. Atsisukęs prieangyje pamačiau desantininkus. Žmonės kaip pagal komandą apsisuka ir skanduoja: “Fašistai, fašistai!” Garsus šauksmas nustelbia net tankų šaudymus. Į rūmus suėjo arčiau stovėję vyrai. Šaudo toliau, o beginkliai gynėjai stovi. Po kiek laiko iš rūmų išeina rūmų darbuotojai ir žurnalistai. O ar išėjo ten anksčiau suėję vyrai? Nežinau, nežinau...
Tankas privažiuoja visai arti stovinčių žmonių. Šauna tiesiai į žmones. Arčiau stovinčius galėjo apdeginti išlėkusi ugnis. Nuneša žmogų be gyvybės žymių. Desantininkai pliekia iš automatų trasuojančiomis kulkomis. Paskui tanką privažiavo šarvuotis. Iš šarvuočio kalba lietuviškai. Tarp šūvių pasigirsta: “Parlamentas nuverstas... atėjo darbininkų valdžia... skirstykitės... dabar labai gerai gyvensit... mes nuvertėm val...” Iš kitos pusės atvažiuoja antras tankas. Prožektoriumi apšvietinėja vietovę. Tuo metu galvojau, kad tamsoje ieško žmonių. Dabar įsitikinęs, kad tankistas apžiūrinėjo ten augusius medžius ir nutarė, kad pro juos nepravažiuos. Tai išgelbėjo mus nuo dar didesnės tragedijos ir prajuokino. Tankas pasisuko stačiu kampu, vamzdį nukreipęs į šarvuotį. Driokstelėjo šūvis, garsiakalbis nutilo.
Gatvėje stovi greitosios pagalbos mašinos. Prisiminiau sūnų. Einu žiūrėti, ką įneša į šias mašinas. Veidų neįžiūriu. Medikai labai skuba, nesinori jiems painiotis po kojomis. Nuvažiavo keturios mašinos, bet atvažiuoja naujos.
Liūdna, skaudu, pikta! Kuris jausmas stipresnis – nežinau.
Einu prie Aukščiausiosios Tarybos. Nepriklausomybės aikštėje žmonės susikaupę, bet gyvi ir sveiki. Aukščiausioji Taryba dirba.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 22, 23.
