Tą dieną budėjau televizijos ir radijo pastato poste. Apie vidurnaktį išgirdau ūžesį – televizijos bokšto link praūžė tankų kolona. Pasigirdo šūviai, o po pusvalandžio prie mūsų pastato pasirodė tankai. Šūviai, automato papliūpos, dūžtantys stiklai, tik jau čia pat. Palypėjau laiptais aukštyn pažiūrėti, kas čia darosi. Staiga apakino prožektoriaus šviesa. Kareiviai prirėmė mane prie sienos, ieškojo ginklo, nuvarė į koridorių ir įsakė gultis rankas uždėjus ant galvos. Ten jau gulėjo ir kiti mūsiškiai.
Ir vėl pradėjo tikrinti. Tikrino kelis kartus. Vieni patikrina ir nueina. Tada ateina kiti, vėl pakelia, vėl apieško, vėl aprėkia, neradę ginklo, apstumdo ir liepia gultis. Kai, pastatę gal penktą kartą ir radę mano karinio bilieto įdėklą, pradėjo šaipytis iš Vyčio ženklų, aš jiems pasakiau: “Kas nepatinka?” Ir iš karto gavau automato buože per veidą. Sulaužyta nosis pradėjo smarkiai kraujuoti. Šalia stovėjęs kariškis pradėjo tyčiotis: “Ką jūs su juo padarėte, jis gi mūsų kolega!”
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 166.
