Tankams ir šarvuočiams pradėjus važiuoti pro Vingio parką link mūsų, su režisiere V.Kikilaite išėjome iš kabineto ir nusileidome į II studiją. Apačioje jau išgirdome tankų šūvius prie TV bokšto. Studijoje likau su operatoriumi, duris iš išorės užrakino ir likome čia iki tol, kol desantininkai su kirviu neiškapojo durų. Visą buvimo studijoje laiką girdėjosi sproginėjimai, drebėjo sienos. Tai tęsėsi apie pusę valandos, o gal valandą. Pirmiausia per studijos langą pamačiau, kaip kariškiai įsiveržė į režisierių pultą, po to dar apie 10 minučių laužė mūsų duris. Įbėgę liepė nejudėti, nesikalbėti, nes šaudys. Išvarę į koridorių, vis kartojo tuos pačius žodžius: “Ne razgovarivat, a to budem streliat”. Leido pasiimti paltus iš 4 aukšto kabineto ir visi, kurie mus lydėjo etapais, jautė pareigą pasakyti, jog mūsų milicininkas nušovė kareivį, todėl jie mus ir užėmė. Visas pastatas buvo pilnas dūmų, ant grindų pilna stiklų šukių, išvartyti gėlių vazonėliai.
Kai išėjau į lauką, pamačiau tikrą karą. Baisiausia buvo virš galvų lekiančios trasuojančios kulkos.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 173, 174.
