Sausio 13-osios naktį Konarskio gatvėje prie radijo ir televizijos pastato su dideliu triukšmu, šaudydami ir sprogdindami paketus, atvažiavo tankai ir šarvuočiai.
Sustojus šarvuočiams, virš mašinų pasirodė po vadą. Vadai – karininkai atidžiai apžiūrėjo susirinkusius beginklius, taikius žmones. Kiti kariškiai sėdėjo šarvuočiuose. Šarvuočiams sustojus, buvo duota komanda visiems kariškiams išlipti. Keleto sekundžių greitumu visi buvo išsirikiavę prieš žmones. Pasipylė šūviai iš automatų, mėtė sprogstamuosius paketus. Tai buvo kažkas siaubinga. Visi jie buvo gerai ginkluoti automatais, lazdomis, peiliais. Po apšaudymo viduryje stovinčio šarvuočio vadas išraiškingu rankos mostu sukomandavo: “Vziatj!”
Kariškiai puolė žmones. Mušė buožėmis ir lazdomis, parkritusius spardė kojomis, ėjo per žmones spardydami. Aš stovėjau pirmoje eilėje prieš juos. Kareiviai puolė staigiai: mušė automatų buožėmis, lazdomis, spardė. Antras smūgis parbloškė mane ant žemės. Kiekvienam gulinčiam spyrė, kur tik pakliuvo.
Nukritau ant degančio laužo, žmonės padėjo atsikelti ir nuvedė prie greitosios pagalbos mašinos. Ten buvo daug kruvinų, sudaužytų, stipriai sužeistų. Savijauta buvo labai bloga: sukosi galva, skaudėjo stuburą, šonus. Medikai nustatė smegenų sukrėtimą, šonkaulių lūžius, kitus sumušimus.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 154.
