...Tą naktį aš budėjau Vilniaus miesto gimdymo namuose, esančiuose maždaug už 10 km nuo įvykio vietos. Aš nenoriu kalbėti apie tai, kad mes dirbome prisipildę atsargų: visas turimas talpas vandens, kad mes dirbome žinodami, jog yra paruošta žvakių, kad avariniai akumuliatoriai pakrauti. Aš nenoriu kalbėti apie tai, ką jautė mano kolegos ir aš, apimti nežinios. Aš noriu papasakoti tai, kas man, kaip gydytojui akušeriui ginekologui užsifiksavo atminty.
Ji atvyko apie ketvirtą valandą ryto, atvežė greitoji pagalba. Atvežė, paliko ir, įsijungusi savo žydrą avarinį signalą, nurūko tuščia tolyn. Jauna, inteligentiška moteris, dėvinti tvarkinga žiemine striuke, rankose laikanti polietileninį maišelį su paruoštu naujagimiui pirmuoju paketuku. Tvarkingai sušukuoti” plaukai ir nė vieno lydinčio; nei vyro, nei mamos, nei brolių. Lyg ji gyventų visiškai viena, tremty. Ar šiaip izoliavusi save nuo bet kokių žmogiškų santykių. Kažkoks smulkus rankų virpėjimas, pablyškusi veido oda, ramios rusvos akys, platūs akių vyzdžiai, labai aukštas kraujospūdis. Jai, tvarkingai laukiančiai, pedantiškai vykdančiai gydytojų nuorodas, likus šimtui dienų iki gimdymo, nutekėjo šviesūs vandenys. Kodėl gi taip atsitiko. Ji šią naktį buvo namie. Į ją juk nebuvo paleistų mirtį nešančių kulkų, jos ausų būgnelių neplėšė sustiprinta oro banga, – jai užteko pačio fakto, kad kulka išskrido iš šautuvo vamzdžio. Taip, jos vyro nebuvo namie – jis Krašto apsaugos narys. Ji liko viena, ir kas gi žino, kas lengviau, būti ten, kur pavojinga, ar laukti namie.
Tai jau nesvarbu jai. Ji motina. Ją domina jos kūdikio būklė. Nauja gyvybė, kurią ji nešioja – pavojuje! Moteris žvelgia paguodos, vilties ieškančiu žvilgsniu.
Ar aš galiu jai suteikti vilties? Taip, aš profesionaliai girdžiu vaisiaus padažnėjusius širdelės dūžius, tą vienintelį ryšį, siejantį jį su manimi. Taip, aš žinau, kad ji, mama, nejaučia jo judesių ir aš žinau, kad jie abu įžengė į tą fazę, kai jam teks eiti į šį nerimastingą, pavojų kupiną pasaulį.
Aišku man ir tai, kad durys, kurias jam savo trapiu kūneliu reikės praverti, yra užkeltos (mamai gimdyti ne laikas), aš žinau ir tai, kad mažiausiai penkiasdešimt kartų bus įdurta gimdyvei, palengvinant naujagimio gimimą, bent paskubom paruošiant jį šiam pasauliui, dūrio fizinį skausmą pajus ne vien tik mama, bet ir jis, nesuvokdamas viso šito prasmės, ir aš galų gale žinau, kad penkiasdešimt procentų tokių, kaip jis, žūva.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 141.
