Tą naktį budėjau Greitosios pagalbos stotyje. Pasigirdus pirmiesiems šūviams, visas mašinas pradėjo kviesti prie televizijos bokšto, nes labai daug sužeistų. Ilgai dar, važiuodamas bokšto link, negalėjau patikėti, jog mūsų laikais, taikos metu, gali būti sužeistųjų.
Kai tik mes privažiavome, pirmas, kurį aš pamačiau, buvo į mus einantis vyras su prakirsta galva. Galva buvo prakirsta taip smarkiai, jog kaulas buvo įlūžęs, jautėsi, kaip pulsuoja smegenų dangalai, tekėjo kraujas. Aš jį sutvarsčiau. Girdėjau, nuo kalno šaukė, kad ten labai daug sužeistų. Užlipau slidinėdamas ant kalno ir nuo to, ką pamačiau, man atrodo, kažkiek laiko buvau suakmenėjęs. Mačiau stovinčius žmones, po to iššovė tankas ir gal trys ar keturi žmonės krito kaip nupjauti. Tuo metu atėjo vyras apdraskytu veidu ir trūkusiais ausų būgneliais. Nusiunčiau jį į apačią ir jau pamačiau žmones, kurie man nešė gal trylikos metų berniuką su peršauta koja.
Tik nuvažiavęs su sužeistaisiais į Raudonąjį kryžių, pagaliau supratau, kas čia dedasi. Pilnas koridorius buvo priguldytas ligonių, daktarai siuvo žaizdas čia pat, nes visos operacinės buvo užimtos.
Mes skubėjome grįžti prie bokšto. Stovėjo daug greitosios pagalbos mašinų, sužeistieji jau buvo išvežti ir mes, keli gydytojai, iškėlę baltą vėliavą su raudonu kryžiumi, pradėjom prašytis, kad įleistų į bokštą. Karininkas nuėjo tartis su jų štabo viršininku, bet grįžęs pasakė, jog desantininkai nieko neįleis.
Kai mes priėjome prie desantininkų, pagyvenusi moteris buvo atsiklaupusi prieš kareivį ir verkė: “Mano sūnus dabar tarnauja, o tu šaudai į mus! Šauk ir į mane!” Tai tas kareivis pasisuko šonu ir cik cik užsitaisė automatą.
Konarskio gatvėje žmonės, mus pamatę, prasiskyrė ir kaip tik išbėgo kareivis, kuris automato buože pradėjo rodyti, jog važiuotume toliau kareivių link. Iš pradžių pasimetėm, bet po to, kai kareivis pradėjo rankom rodyti, nusekėm paskui. Kareivis mus nulydėjo pro jedinstveninkų grupę, pro tankus, kur mes ilgai negalėjome pravažiuoti, – laviravome tarp jų gal dešimt minučių, – ir priartėjome prie televizijos pastato. Aš, atidaręs mašinos duris, dar nesupratau, kas atsitiko, o kareiviai išbėgę šaukė rusiškai: “Greičiau, daktare, miršta!” Aš išbėgau, pasiėmiau medicininę dėžę, vairuotojas pasiėmė neštuvus ir tuo metu kareiviai kaip tik ant dviejų lentų išnešė saviškį. Atnešė ir padėjo: žiūrėkit. Jis buvo iki pusės nurengtas ir jau miręs. Vyzdžiai išsiplėtę, nebuvo širdies tono. Nugaroj buvo šautinė žaizda, kuri smarkiai kraujavo. Mane pradėjo raginti greičiau vežti kareivį į ligoninę. Aš pasakiau, jog kareivis miręs, bet vežti vis vien liepė. Kartu į mašiną atsisėdo kareiva su automatu – jis buvo be skiriamųjų ženklų, bet vyresnio amžiaus, todėl, manyčiau, jog tai buvo karininkas.
Mums važiuojant, aš neišlaikiau, atsisukau ir sakau: “Pažiūrėkit, ką jūs padarėte. Netgi jūsiškiai žūsta!” Aš dar tam kareiviui leidau adrenaliną, dariau širdies masažą, perrišau žaizdą, nors jau buvo per vėlu. Pilnas koridorius buvo priguldytas sužeistų. Nunešėm mes tą desantininką į galą koridoriaus ir paguldėm prie kito lavono – man rodos, ten gulėjo Titas Masiulis. Karininkas nusiėmė šalmą, nulenkė galvą, rankas nuleido ir susigraudino. Pradėjo mums aiškinti, jog jis nešaudęs. Pasirodo, jau iš vakaro vyko instruktažas, kur buvo griežtai įsakyta nešaudyti. Atsisegė tą savo automato apkabą, parodė, jog ten įdėti tikri šoviniai tebėra visi – tikrai nešaudė.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 178, 179.
