Lietuvos onkologijos centro vyr. mokslinė bendradarbė

(...) Tą baisiąją sausio 12–13 naktį budėdami prie Tarpmiestinės telefonų stoties, iš eterio girdėjome mūsų parlamento pasiruošimą mirti. Jų širdinga malda aidėjo vienu metu su paskutiniaisiais nerimastingais Vilniaus radijo diktorių pranešimais: “Tuoj nutils Nepriklausomos Lietuvos radijo balsas, nutrauktas grubios Sovietų Sąjungos okupacinės kariuomenės, bet tai nereiškia, kad mes nutylame. Tai tik priverstinis pertraukimas”. O iš apačios, šalia mirgančio Vingio parko, jau ropojo žalios pabaisos, drebindamos šūviais visą rajoną. Jos suko į radijo ir televizijos komiteto kiemą... (...) Sausio 13 d. šiek tiek po 17 valandos klausėmės radijo, transliuojančio parlamento posėdį. Staiga girdime pirmininkaujančio žodžius, kad žinomas komitetas pastatą ims jėga, todėl posėdis nutraukiamas ir skelbiama kovinė padėtis. Puoliau ant kelių, meldžiausi (...). Greitai pasigirdo ramus, atrodo, Česlovo Stankevičiaus balsas: “Posėdį tęsiame toliau”. O aš su džiaugsmu galvojau: “Kaip gerai, kad buvo proga pažinti, kokie jie visi didingi ir verti pagarbos yra mus vedantys ir mums vadovaujantys žmonės”.

 

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 181.