Iš Panevėžio aš vežiau į Vilnių cukrų, bet tą dieną to cukraus nebeiškrovė, konditerijoje žmonės jau buvo išėję. Uždariau mašiną ir iškrovė tik kitą rytą. Po to aš nuvažiavau į žaislų fabriką prie Kalvarijų turgaus. Kai pakrovė žaislus, aš jau važiavau į Panevėžį. Pravažiavęs vieną šviesoforą, kitoje sankryžoje pamačiau reguliuotoją, o dar toliau atvažiuojančius tankus. Pirmas tankas tiesiog lėkė ant reguliuotojo, bet jis spėjo pašokti į šalį, o aš smarkiai pasukau į dešinę. Antrasis tankas, dideliu greičiu lėkdamas, numušė šviesoforą ir šoko į vidurį kelio. Tankas lėkė blaškydamasis tai į vieną, tai į kitą pusę. Gal taip jis stengėsi išardyti daugiau asfalto. Trečiasis tankas lėkė per tą nuverstą šviesoforą, per šaligatvius ir metėsi į mano pusę. Jis užlėkė ant mano mašinos. Mane suspaudė mašinos kabinoje. Žmonės bandė mane ištraukti, užkabino lyną, traukė. Tačiau nieko negalėjo padaryt. Tada vienas žmogus iš kitos pusės ištraukė sėdynę ir mane išvadavo. Nesuprantu, kodėl tas tankas net nesustojo. Juk vairuotojų taisyklės ir žmogiškumas reikalauja padėti nukentėjusiems.
Man teko dalyvauti kare su Vokietija Tarybinės Armijos gretose. Prisižiūrėjau aš to žvėriškumo. Vėliau dalyvavau kare prieš Japoniją. Dar trejus metus po karo valgėme amerikoniškus konservus. Bet tokių banditiškumų ir karo metais nebuvo. O dabar ir aš nežinau, už ką liksiu invalidas.
Mane čia ligoninėje lanko daug žmonių. Štai ant mano staliuko apelsinai, obuoliai. Juos į mūsų ligoninę atsiuntė maskviečiai, sužinoję apie šitą nelaimę.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 77.
