Tie tragiški įvykiai sukrėtė žmones. O jautresnės sielos žmones juo labiau. Kai kuriems išsivystė reaktyvinės būklės. Šiuo metu Vilniaus psichiatrinės ligoninės vyrų skyriuje, kuriam vadovauju, gydosi trys tokie pacientai. Jų būsena po truputį gerėja.
Vienas iš jų tą naktį buvo prie televizijos bokšto ir, kaip jis pasakoja, jam teko savo automobiliu vežti sužeistą moterį į ligoninę. Tai jį labai sukrėtė, sutriko jo psichinė pusiausvyra, teko jį guldyti j ligoninę.
Kitas pacientas tą naktį buvo išvykęs su žmona į Klaipėdos rajoną, vaikai palikti pas senelius, ir, išgirdęs, kas atsitiko, 140 km per valandą greičiu jis grįžo į Vilnių, patyrė stresą, kuris išvedė iš pusiausvyros jo nervų sistemą.
Trečias pacientas daug naktų budėjo prie Parlamento, įvykiai prie televizijos bokšto jį sukrėtė. Visiems prasidėjo kliedesiai.
Mūsų seniems pacientams, kurie gydėsi prieš 10 ar daugiau metų, tos nakties įvykiai irgi turėjo pasekmių. Net du tokie buvo paguldyti į mūsų skyrių, paūmėjus jų ligai. Džiaugiamės, kad dabar jie jaučiasi geriau.
Būgštauju, kad, jei kariuomenės siautėjimas tęsis, daugelio būsenai tai gali labai ir labai pakenkti. Daugeliui sutriko miegas, apėmė baimė, nerimas, depresija. Iki šiol juk mes visi, vos išgirdę kokį bumbtelėjimą suvokiam jį kaip šaudymą.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 180, 181.
