docentas, medicinos mokslų kandidatas, Vilniaus miesto pirmosios klinikinės ligoninės traumatologinio skyriaus vedėjas
Tą naktį iki antros valandos žiūrėjau televiziją. Po to supratau, kad reikia važiuoti į ligoninę. Jau išeinant pro duris, suskambo telefonas ir budintis paprašė kuo greičiau atvažiuoti į ligoninę. Išėjau į kiemą, kieme pavyko sustabdyti mašiną. Aš pasakiau, kad skubu į ligoninę, ten nuvežti sužeistieji. Mašinoje vienas iš keleivių buvo rusas. Jo reakcija buvo kaip ir mašinoje buvusių lietuvių. Apie taikių gyventojų žudikus jis pasakė: “Tokius išvaduotojus dar per maža šaudyti”. Ligoninėje jau buvo pilna sužeistųjų, du lavonai. Per pusvalandį mums su kolegomis pavyko suorganizuoti penkių operacinių darbą. Gydytojai rinkosi be kvietimo, jų susirinko net daugiau negu medicinos seserų. Gydytojai atvyko ir iš kitų ligoninių. Susirinko įvairių specialybių gydytojai ir anesteziologai, ir neurochirurgai, ir traumatologai, net ftiziatrai. Pasireiškė didelis profesinis solidarumas. Tikriausiai didelės nelaimės nuojauta suartino žmones.
Chirurgo darbą aš jau dirbu trisdešimt metų. Dar niekada neteko matyti tokio masto sužeidimų. Žaizdų pobūdis buvo labai aiškus, daugiausia šautiniai sužalojimai ir traiškymo žaizdos, tankų ir tankečių užvažiavimai. Buvo aiški karo lauko chirurgija.
Mes pradėjome rūšiuoti sužeistuosius, žiūrėjome, kurie skubiai turėjo būti operuojami, kurie dar gali palaukti, kam padaryti kokią nors rentgeno kontrolę. Jau pirmųjų operacijų metu buvo išimtos kulkos ir skeveldros, plastikinės skeveldros. Kulkų pobūdis taip pat aiškus – koviniai šoviniai su išcentrine jėga, kurių turi tik kariškiai profesionalai ir kurių naudojimas net karuose uždraustas Ženevos konvencijoje.
Kaip žmogus tomis akimirkomis aš jaučiu tikrą siaubą, nes nežinojau, kiek tokių ligonių teks priimti. Per tą tragišką naktį mes priėmėme šešiasdešimt penkis sužeistuosius. Iš jų aštuoniolika teko operuoti. Iki 7 valandos mes visus sutvarkėme. Vėliau ėjo tik lengvai sužeisti.
Į ligoninę buvo patekę ir žmonės su muštom žaizdom, kai juos kariškiai mušė automatų buožėm. Bet jie aptvarkyti tuoj pat grįžo atgal. Atgal grįžo žmonės ir su šautinėm žaizdom. Mes jų nelaikėm. Bet žmonės grįžo atgal ne keršto vedini, jie neturėjo kuo keršyti. Jie kiekvienas jautė pareigą Tėvynei. Visų jų pavardės suregistruotos, gali tikrinti bet kokia komisija. Tą naktį pasiaukojamai dirbo gydytojai V.Alaunis, A.Šaikus, A.Gutauskas, V.Rimkus, R.Simonaitis.N.Purvaneckas ir daug kitų.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 179, 180.
