Su draugu, eidami troleibusų parko link, pamatėm atvažiuojančias 3 dideles mašinas, ant kurių paprastai būna užrašyta “Liudi”. Visi sarginės stiklai išdaužyti, šlagbaumas sulankstytas. Grįžę prie Spaudos rūmų vestibiulio, pamatėme, kad tomis 3 mašinomis atvažiavo kareiviai. Jie buvo jau išsirikiavę keturkampiu, o aplink – žmonės. Staiga kareiviai be jokio perspėjimo ėmė šaudyti ir puolė link durų. Žmonės neišsibėgiojo, o atsistojo tarp durų. Kareiviai pradėjo buožėmis trankyti priekyje stovinčiuosius. Žmonės nesitraukė, šiek tiek grūmėsi. Tada anie atsitraukė ir sustojo ta pačia tvarka kaip anksčiau. Jie buvo labai jauni, greičiausiai pirmamečiai, sustingusiais veidais.
Pamatęs, kad rūmai užimti, nutariau eiti prie TV bokšto. Dieną žmonių buvo nedaug, vakare jų pagausėjo.
Naktį iš penktadienio į šeštadienį keletą kartų prie TV bokštą juosiančios tvoros vis atvažiuodavo lengvasis automobilis, trumpai pastovėdavo ir nuvažiuodavo. Tą naktį tai kartojosi gal 5 sykius, o vėliau, kruvinąjį sekmadienį, tankai pasirodė būtent iš tos pusės... Jermalavičiaus balsas skelbė apie komiteto įsakymus, komendanto valandą, pranešė, kad valdžia jo rankose. Labiausiai visus piktino kreipinys “Broliai ir sesės”.
Kareiviai mus nuo bokšto atstūmė labai greitai, įsižiūrėjau į kareivius: jų buvo nedaug, palyginti jauni. Veidai keisti, gelsvos spalvos. Žmonės šaukė rusiškai: “Pagalvokite, ką darot!”, “Ką jums motinos pasakys?”, “Ar jūs turit motinas”.
Išgirdau sakant “mane sužeidė”. Pasakė labai paprastai, be skausmo. Virstantį nuo briaunos sužeistąjį žmonės pagavo ir nunešė į greitosios pagalbos mašiną, stovinčią netoli. Kareiviai šaudė į kojas. Bokštas jau buvo jų rankose. Šis šaudymas buvo visiškai nereikalingas, betikslis. O jie šaudė. Vieną po kito nunešė penkis sužeistuosius. Kitoje pastato pusėje numetė dūminį užtaisą. Dūmai balti, labai sunkūs, aukštyn nekilo, visi toje duobėje liko. Sunku kvėpuoti. Perėjęs gatvę, sutikau bendradarbę. Nutarėm, kad čia viskas baigta, reikia važiuoti prie parlamento. Visą laiką, kol buvau prie bokšto, viena mintis nedavė ramybės – kaip ten mūsų parlamentas.
Prie AT rūmų atėjome, kai kunigas laimino žmones, tarsi į mūšį einančius karius. Atmenu jo žodžius, kad išeitų tie, kurie gali neatlaikyti. Išėjo labai nedaug. Paskelbė, kad tankai eina. Atsistojom į eilę, užstodami rūmų centrinį įėjimą.
Deputatai išeina pašnekėti. Rytą, 9 val., turėjo būti “Jedinstvos” mitingas. Žinojome, kad jie neateis nedarbo dieną. Bet visi žinojome, kad bus perrengtų kareivių mitingas. Susispaudėme aikštėje prieš rūmus, kad būtų tarpas tarp mūsų ir jų. Aikštėje išbuvau iki pusės dvyliktos. Buvo labai daug žmonių. Eidamas Žvėrynu, Karoliniškių pusėje girdėjau kažkokį triukšmą. Nuo ankstyvo ryto Kosmonautų prospektu važinėjo tankas, rėkdamas apie komendanto valandą ir panašius dalykus. Dukra sakė, kad, jam važiuojant pro stoteles, žmonės švilpdavo.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 42–43.
