Inžinieriaus elektroniko, dirbusio Kauno Radijo matavimų technikos mokslo tiriamajame institute 51-ojo skyriaus viršininku, prisiminimai apie 1991 m. sausio įvykius
1991 m. sausio įvykiuose dalyvavo visos Lietuvos žmonės, tarp jų ir mūsų šeima. Budėjome prie Vilniaus TV bokšto sausio 11 d., prie Kauno TV stoties sausio 13 d., po to budėjome naktimis Juragių TV stotyje.
Sausio 13 d., rusų kariuomenei ir kolaborantams užėmus Vilniaus TV bokštą, Aukščiausiojoje Taryboje neliko TV ryšio, nebebuvo galima perduoti žinių visai Lietuvai. Užėmimo metu vienas darbuotojas pabėgo su kilnojamąja TV stotimi, kuri Aukščiausiojoje Taryboje buvo panaudota įrengiant nedidelio galingumo TV stotį, tačiau jos transliuojamas laidas galima buvo matyti vos kelių kilometrų spinduliu. Reikėjo ryšio su visa Lietuva. Taigi, reikėjo rasti būdą, kaip perduoti signalą iš Aukščiausiosios Tarybos į radijo relinę liniją, iš kurios jau galima būtų siųsti signalus ne tik į visus Lietuvos televizijos siųstuvus, bet ir į užsienį. Artimiausias radijo relinis retransliacijos punktas buvo Gedanonyse, prie Aukštadvario (Trakų kryptimi). Tam buvo reikalingas beveik tiesioginis matomumas, kad būtų ryšys su Aukščiausiąja Taryba. Buvo išrinktas aukščiausias pastatas ant kalno Vilniuje, Savanorių prospekte, ir ten reikėjo pastatyti tarpinę retransliacijos stotį, kuri persiųstų signalą į Gedanonis. Tai stočiai buvo nutarta panaudoti kilnojamosios stoties aparatus.
Pradėjus darbus pasirodė, kad kilnojamojoje stotyje buvo tik siųstuvas, nebuvo imtuvo. Dėl signalo priėmimo ryšininkai kreipėsi į Kauno Radijo matavimų technikos mokslo tiriamąjį institutą. Tuo metu vyr. inžinieriumi dirbo Vytas Jakas, kuris paprašė manęs padėti išsiaiškinti ko trūksta, kad būtų atstatytas ryšys, nes aš kaip tik dirbau silpnų signalų srityje. Su Kauno radijo relinių ryšių tarnybos ryšininkais nuvažiavome į Vilnių, išsiaiškinome ko trūksta. Iš įvairių prietaisų sukūrėme imtuvą, tačiau pritrūko vienos svarbios dalies – labai jautraus aukšto dažnio stiprintuvo. Juos gamino viena iš elektronikos prietaisų gamyklų Gorkyje. Susiskambinau su pažįstama tos įmonės darbuotoja, prašydamas skubiai pagaminti tokį stiprintuvą. Neaiškinau kam man to stiprintuvo reikia, tačiau jos atsakymas – “atvažiuokite”, parodė, kad ji suprato. Kaip žinia, tuo metu Gorkis buvo Rusijos demokratijos lopšys, taigi dauguma gorkiečių palaikė mūsų siekius. Tą pačią dieną į Gorkį išskrido bendradarbis Jonas Naktinis. Nuskridęs jis man paskambino, sakydamas, kad stiprintuvą dar gamina, reikia laukti. Pasakiau, kad lauktų kiek reikės, nes jo labai reikia. Kitą dieną, apie pietus, Jonas įeina į mano kabinetą nešinas tuo stiprintuvu. Pasirodo, darbuotoja jau vėlai vakare pati atnešė Jonui Naktiniui į viešbutį pagamintą stiprintuvą: “Jums labai reikia – važiuokit”.
Kol statėme retransliacijos stotį, į Vilnių važinėjome beveik dvi savaites. Dirbome keturiese: vadovavo Kauno radiorelinių ryšių tarnybos viršininkas Gintas Tamulis, ryšių cecho viršininkas Rimantas Markevičius, ryšininkas Linas Ališauskas ir aš. Viską sumontavome daugiaaukštyje, šalia lifto kabinos. Dirbome slaptai, nes aplinkui siautėjo rusų kariškiai, stabdydami mašinas, sumušdami žmones, kolaborantų užimta Vilniaus TV stotis transliuodavo dezinformacines laidas per “kasperviziją”. Dienos buvo trumpos, naktimis rusų kariškiai stabdydavo važiuojančius, tikrindavo, todėl turėdavome parvažiuoti kol dar šviesu.
Ryšį atstatėme, iš Aukščiausiosios Tarybos atėjo signalas, Gedanonyse priėmė. Viską užkonservavome, saugiai paslėpėme iki artėjančio labai Lietuvai reikšmingo vasario mėnesio 9 dienos referendumo dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės. Referendumo dieną TV ryšys veikė gerai, iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų nepriklausomos Lietuvos televizija perdavinėjo žinias ir kitas laidas visai Lietuvai ir užsieniui.
Tais pačiais metais vasarą Kaunas iš Amerikos gavo 11 m skersmens palydovinę anteną, kuria būtų galima Lietuvoje priiminėti užsienio žinių agentūrų BBC, CNN ir kt. laidas. Ryšininkai ją pastatė, bet ji neveikė, todėl vėl kreipėsi į mane, prašydami nustatyti kur ją statyti, kad būtų galima sėkmingai priimti TV signalus. Kaune jos pastatyti nebuvo galima dėl didelių trukdžių. Jai suradome tinkamą vietą Jurbarke. Po metų panašią anteną gavo Vilnius ir su ryšininkais jai suradome tinkamą vietą šalia Nemenčinės.
Taigi, Lietuva jau galėjo keistis informacija su visu pasauliu.
Gauta 2006 m. lapkričio 2 d.
