Mes su žmona 1991 metų sausio 12 dieną iki vėlaus vakaro išbuvome prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų (ir prieš tai apie savaitę ten kiekvieną dieną budėdavome iki vidurnakčio ir tik tada grįždavome – ten daug žmonių likdavo atvažiavę ir iš kitų Lietuvos vietovių). Tą vakarą grįžome į namus jau sausio 13 dieną gal maždaug apie 1 valandą nakties. Jau ruošiamės poilsiui, kai televizoriaus ekrane Krašto apsaugos departamento gen. direktorius Butkevičius pranešė, kad tankais norima atakuoti televizijos bokštą. Aš greit apsirengiau ir su kaimynu Zenonu Pukšta nubėgome prie bokšto (gyvename Karoliniškėse, netoli televizijos bokšto). Iš visų namų bėgo žmonės gelbėti tel. bokšto. Iš miesto pusės esančio pagrindinio įvažiavimo prie televizijos bokšto savo kūnais žmonės jau buvo užtvėrę sovietų armadai kelią. Kiek pamenu, žmonės buvo įvairaus amžiaus ir lyties, man regis, kad daugiausiai buvo jauni žmonės.
Aplink visą Televizijos bokšto teritoriją ir už jos ribų buvo labai daug žmonių. Aš kaimynui pasakiau: „Matai, lietuviška dvasia dar nemirusi, ne veltui V. Kudirkos giesmėje giedama „... Tu - didvyrių žeme...“...“. Mums bebūnant netoli stovinčių tankečių su užvestais varikliais, kažkas pasakė, kad tankai privažiavo iš kitos televizijos bokšto pusės. Tada mes, daugiausiai vyrai, nubėgome prie bokšto pagrindinio įėjimo, kur žmonės jau savo kūnais buvo uždengę praėjimą į bokštą. Aš ruošiausi žaibiškai perbėgti į jų pusę (atstumas buvo gal 15 metrų) ir prisijungti prie ten esančių žmonių bei padėti saugoti praėjimą, bet tuo tarpu pradėjo manevruoti tanketė, spausdama šalia jos esančius žmones, kurie buvo susikabinę už rankų ir taip užkirsdama kelią mums prisijungti prie minios.
Viskas vyko labai greitai – pasipylė desantininkai, ant žmonių pradėjo pilti lyg vandenį, o gal tai buvo dujos – buvo neapšviesta ir aš nesupratau. Pasigirdo automatų salvės ir stiklų byrėjimas. Žmonės pradėjo bėgti nuo bokšto įėjimo į mūsų pusę. Stiprus šūvis iš tanko pabūklo mane trumpam apsvaigino, bet pilnai sąmonės nepraradau. Susiorientavau, kad tai tik oro banga ir svirduliuodamas pasitraukiau atgal, kur daugiau žmonių jau buvo pasitraukę. Netoli manes pravedė žmogų su kruvinu veidu, bet kadangi nebuvau dar pilnai atsigavęs, nesupratau, ar vyrą ar moterį. Iš tanko pabūklo šaudė intervalais ir švietė prožektoriais sukiodamiesi tai į vieną, tai į kitą pusę. Žmonės, taip pat ir aš, skandavome: „Lietuva, Lietuva“, „Fašistai“. Žmonės stovėjo kaip mūras stovi, nežiūrint to, kad visai arti jų visą laiką važinėjo tanketės ir buvo leidžiamos automatų salvės. Kai pilnai atsipeikėjau, pagalvojau, kad bebaimiai lietuviai geriau žus, bet nepasitrauks.
Mačiau kaip vieną vyriškį nunešė į greitosios pagalbos automobilį. Grįžau namo, sušilau, pavalgiau ir vėl nuėjau prie televizijos bokšto. Žmonių vis mažėjo... Vėl grįžęs į namus sužinojau, kad mūsų kaimynės dukra Loreta pakliuvo po tanku...
Gauta 2006 m. vasario 20 d.
