APIE TEISMO MEDICINOS DARBUOTOJŲ NERIMASTINGAS VALANDAS
1991 M. SAUSIO 13-ĄJĄ IR PO...
Vilnius
2012-01-08 (2011-01-07)
Jau daugiau nei 20 metų praskriejo nuo buvusių kraupiomis valandų ir pilnų įtampos dienų 1991 metų sausyje.
Sausio 13-osios ir kitų įvykių dalyviai bei liudytojai paliko gausų prisiminimų pluoštą apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo kelią, kuris nusidriekė iki šių dienų. Grįžtant juo – tai jau istorija: vienų išgyventa ir kurta, kitų – dar tik pradedama pažinti... Nuo tų dienų subrendo jau nauja karta, besiklausanti apie buvusius įvykius savo tėvų ar senelių pasakojimų, apie juos gal būt kažkada pasakos ir savo vaikams.
Ilgus metus norėjosi parašyti apie kai kuriuos 1991 m. sausio 13-osios išgyvenimus ir matymus, apie kuriuos daugelis beveik nieko nebežinojo. Kažkodėl laukiau, gal pakils kam nors ranka prisidėti prie atsiminimų, susijusių su tų dienų aukų tyrimu, teismo medicinos darbuotojų profesiniu pasiaukojimu ir kt. Tuo metu į jų darbą, jų išvadas krypo visos Lietuvos akys: ar tikrai nužudyti, ar tikrai sušaudyti, ar tai sovietų kareivių desantininkų darbas... O toliau laukė šimtai nukentėjusiųjų asmenų ekspertizių... Sovietinės propagandos ruporai viešai ir užkulisiuose nuo pirmųjų išlietų kraujo lašų tą naktį šaukė apie lietuvių nacionalistų provokaciją prieš taikią liaudį ir dar taikesnę sovietų kariuomenę... Šiandieną šią neteisybę kai kurie Nepriklausomos Lietuvos aktyvistai bando absurdiškai įrodinėti, klaidinti visuomenę prasimanymais, pritilus tų dienų liudytojams, buvusiems šalia tikrųjų įvykių. Labai nesinorėtų, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo viltyje sudėtos žmonių pastangos būtų niekinamos, nuvertinamos, pamirštamos. Deja, po daugelio metų, nublėso buvusių istorinių įvykių euforija pasiekta Nepriklausomybė, buvę lūkesčiai nuskendo žmonių kasdieniuose rūpesčiuose ir valdžioje esančių abejingume...
Po eilinės darbo dienos – budėjimai vakarais ir naktimis prie svarbių objektų – Aukščiausiosios Tarybos pastato, Televizijos bokšto, RTV komiteto, Tarpmiestinės telefonų stoties – tapo daugeliui vilniečių lyg ir pareiga. Tokią pat pareigą jautė ir daugelis Lietuvos gyventojų, atvykstančių į sostinę tomis dienomis. Aišku, kad buvo ir tokių, kurie rinkdavosi tik iš žingeidumo pamatyti, kas realiai vyksta ten ar šen... Ypač didelė trauka buvo prie Aukščiausiosios Tarybos: ten ir barikados, ir laužai, plakatai, atsišaukimai ir didelė gausa atvažiavusiųjų iš kitų Lietuvos kampelių...
Tuo metu su žmona Laima ir vienuolikamete dukra Diana gyvenome Žaliųjų Ežerų g. esančiame medikų bendrabutyje. Viename iš daugiaaukščių gyveno ir mano kurso draugų Pakalniškių šeima. Tad, su jau a.a. dr. Sauliumi Pakalniškiu, po darbų kartu skubėdavome iš pradžių prie Aukščiausiosios Tarybos, vėliau nusprendėme būti prie Tarpmiestinės telefonų stoties. Čia žmonės rinkdavosi negausiai, bet daugiau patriotiški ir atsakingi, mano manymu, suvokdami, kad Lietuvos ryšys su aplinkiniu pasauliu daug priklauso nuo šio statinio išlikimo. Suvokėme, kad grubiai jėgai pasipriešinti jokių šansų... Tačiau žmonių buvimas prie objektų buvo nemaža problema kolaborantams, perversmininkams ir okupacijos strategams. 1991-ųjų sausio 12-osios vakarą praleidome prie šio pastato. Apie 23 val. nusprendėme trumpam nuvykti į namus ir, kiek pailsėjus, sugrįžti prieš paryčius vėl (prieš rytą daugelis žmonių išsiskirstydavo ir likdavo tik ištvermingiausi). Būrelį papildydavo ir tie, kurie jau žinojo, kad paryčiais „budėtojų“ reikėtų daugiau. Buvo „atidirbta“ ir tam tikra taktika: vieni stebėjo artimiausias gatves, kiemus, kiti – būriavosi prie pagrindinio įėjimo ant laiptų, kad matytųsi, jog objektas saugomas... Buvo pasirengusių ir fotografuoti, jeigu prasidėtų šturmas. Žinojome ir tai, kad minioje taip pat slankiojo provokatoriškai nusiteikusių, renkančių informaciją ir bandančių net dezinformuoti asmenų iš „komunistinio flango“...
Sugrįžome į namus. Sutarėme paskambinti vienas kitam (kuris prabus anksčiau) ir grįžti prie mūsų pasirinkto saugomo objekto...
Užmigau... Žmona su dukra buvo išvykusi į Žemaitiją pasveikinti savo tetą su 60-tuoju gimtadieniu... Mieguose suskamba telefonas. Griebiu prie galvūgalio čirškiančio telefono ragelį, nenorėdamas suvokti, kad taip greitai priartėjo paryčiai... „Kad jį kur tą Saulių“, – pagalvojau... „Ko nori?“, – kiek piktokai ir kiek juokais pabandžiau atsiliepti. Kitame laido gale pasigirsta profesoriaus Antano Algirdo Garmaus (tuomečio Teismo medicinos ekspertizės biuro viršininko) balsas: „Alvydai, tu ką – miegi? Tu ką, nežiūrėjai televizoriaus, nieko nežinai – kariuomenė šaudo žmones, į Polocko g. (ten buvo Vilniaus ekspertinio skyriaus lavoninė, vadinama morgu) jau vežamos aukos...“ . Suglumau, kadangi iš tikro tai buvo naujiena, kurios nesitikėjau, kaip nesitikėjau ir vadovo skambučio (tuo metu prof. A. Garmus taip pat gyveno Žaliųjų Ežerų g., tik kitame name). Iš prof. A. Garmaus gavau nurodymą skubiai organizuoti bazę palaikų priėmimui ir darbo organizavimui Santariškėse esančiame tuomečiame Respublikiniame patologinės anatomijos biure, nepaisant jokių budinčiojo ar kito personalo pasipriešinimų. Taip pat buvo duotas nurodymas operatyviai apie visą eigą informuoti nurodytais telefonais. Tokie nurodymai profesoriui buvo duoti iš Sveikatos apsaugos ministerijos, jie derinti. Nuspėti įvykių apimtį ir galimų aukų skaičių tuo metu nebuvo jokios galimybės: mąstyta buvo apie blogiausią... Kadangi Patologinės anatomijos biuro patalpas gerai žinojau ir dalinai pažinojau personalą (kurį laiką ten buvo atliekamos ir teismo medicininės autopsijos), paskambinau Sauliui, bundantį informavau apie įvykius, apie kuriuos jis taip pat nežinojo, ir neužilgo jau buvome prie Patologinės anatomijos biuro... (pėsčiomis iki 10 min. kelio nuo buvusių namų). Laikrodis rodė arti trečios valandos. Ne iš karto pavyko pažadinti įmigusią sanitarę, kuri, iki galo nesuvokdama kas vyksta, atrakino duris. Vienmarškinei, kiek apsiblaususiai moteriai budėtojai paaiškinau, kad vyksta rimti įvykiai, kad yra toks nurodymas ir kad pastato kontrolę perimu savo žinion, į telefonų skambučius atsakinėsiu tiktai aš. Telefonu informavau prof. A. Garmų, jog aš vietoje. Sanitarės paprašiau ramybės, neatidarinėti niekam durų, informuoti, jeigu pastebėtų kareivius ar ką nors įtartiną. Patikrinome visas išorines duris – ar užsklęstos, ar veikia liftas palaikų transportavimui (pakėlimui ir nuleidimui į rūsyje buvusias saugojimo kameras), kitas patalpas. Prasidėjo skambučiai iš Sveikatos apsaugos ministerijos, prof. A. Garmaus: “Kokia situacija? Ar nieko neatvežė?..“ Palaikus transportuoti jau buvo duoti nurodymai šiuo adresu.
Apie 4 val. suskamba durų skambutis. Prie rampos – palaikų priėmimo aikštelės – stovi iš matymo pažįstamas vyriškis. Pasisveikiname. Paklausia, ar nėra kareivių. Atsakiau, kad ramu, nėra. Paaiškina, jog atvežė negyvą kareivį, turi žinių, kad jo gali ieškoti. Dingsta už pastatų ir, po kurio laiko, pasirodo prigesintais žibintais automobilis. Skubiai įnešame į priėmimo patalpą, paguldome ant transportavimo vežimėlio. Jokių palydimųjų dokumentų, nieko... Lavonas jauno vyro, skersai juostuotais marškinėliais, krūtinė perrišta binto tvarsčiu, kelnės maskuojančios žalios uniformos... Desantininkas... Sužinau, kad palaikai atvežti iš Raudonojo Kryžiaus ligoninės. Pristatęs palaikus automobilis išvažiuoja. Apie atvežtą kareivį pranešu prof. A. Garmui. Profesoriaus pastangomis visais įmanomais būdais ieškomi morgo darbuotojai, organizuojami darbui. Surandamas tarnybinio automobilio „Moskvič“ vairuotojas. Kai kurie darbuotojai jau savo iniciatyva buvo susiruošę vykti į darbovietę: suprato, kad prasidėjo neeiliniai įvykiai...Tvyro įtampa ir tyli nežinomybė... Tuo metu atvyksta gydytojas patologas B. Jurevičius – Respublikinio patologijos biuro darbuotojas. Neramiai klustelėjęs apie situaciją, išnyksta kažkuriame iš kabinetų. Dr. Saulius Pakalniškis išeina namo ieškoti fotoaparato (vėliau, jį atnešęs, išvyksta prie Aukščiausiosios Tarybos). Prasideda skambučių lavina. Prof. A. Garmus domisi, ar neatvyko daugiau personalo, ar nėra atvykusių teismo medicinos ekspertų, kas yra tam kareiviui, kokie sužalojimai, ar nėra daugiau atvežtų aukų ir t.t. Panašūs skambučiai ir iš ministerijos. Gaunu nurodymą kareivį apžiūrėti. Krūtinė perrišta bintu. Nugarinėje marškinėlių dalyje krauju permirkusiame audinyje didžiulė (gal apie 5 cm, ovaloka) skylė, nugaros dešinėje pusėje (odoje) žiojėjanti ovali skylė, žaizdos kraštai su nubrozdinimų žymėmis, žaizdos kanalas nueinantis į krūtinės ląstą. Jokių kitų sužalojimų nėra (turint omenyje ir akivaizdžias kulkų įėjimo ir išėjimo žaizdas). Tokios žaizdos, padarytos šaunamaisiais ginklais, neteko matyti, nors dalyvauta tiriant žuvusiuosius nuo pistoletų, automatų kulkų, medžioklinių užtaisų... Skambučiai nesiliauja: „Tai kas gi tam kareiviui?“ Tiek prof. A. Garmui, tiek ministerijos atstovams telefonu atsakiau, kad nežinau, kiaurai kūną praeinančių sužalojimų nėra, žaizda nugaroje didelė ovali, lyg būtų durta... To turbūt pakako, nes jau kitą dieną viename iš laikraštėlių buvo kažkoks pranešimas apie tai, kad kareivis nudurtas. Skubios informacijos apie kareivio žūtį neramiai buvo laukiama ir Aukščiausiojoje Taryboje. Kas bus, jeigu kareivį iš tiesų nužudė kuris nors iš gynėjų: neatlaikęs įtampos, nesusivaldęs ir pan.?, – toks klausimas kilo turbūt ne vienam, žinant, kad tokio fakto pakaktų pateisinti visiems galėjusiems sekti veiksmams, siekiant sugrąžinti Lietuvą į SSRS sudėtį... Supakuoju atskirame pakete kareivio marškinėlius ir juos paslepiu už spintos vienoje autopsinių salių. Žinau, kad bet kokiu atveju, jeigu būtų atsiimtas kareivis, marškinėlių trasologinis tyrimas būtų davęs nemažai informacijos apie kareiviui mirtiną sužalojimą padariusį įrankį (tam patirtį turėjau, kadangi daugiau nei septynerius metus teko dirbti teismo medicinos fizikiniame-techniniame poskyryje – padalinyje, kuriame buvo sprendžiami ir nusikaltimo įrankių identifikacijos klausimai). Bet neilgam... Atsiranda gyd. B. Jurevičius ir marškinėlius profesionaliai suranda, „tėviškai“ apibara mane, kad už tai galim būti sušaudyti, padeda juos prie kareivio. Vėl išeina kažkur į nutolusį kabinetą. Įtūžtu... Marškinėlius paimu ir kartu su kareivio palaikais nusileidžiu liftu į rūsį: palaikus patalpinu vienoje šaldymo kameroje, marškinėlius paslėpiu kitoje. Skambučiai netyla, domimasi apie situaciją. Ekspertų ir kito personalo vis dar nėra. Greičiausiai nėra transporto. Prof. A. Garmus, telefonu pasitikslinęs esamą situaciją, nurodo pradėti kareivio skrodimą, ieškoti kulkų ar kitų mirties priežasties įkalčių, nes pasiekia žinios, kad desantininkai jau buvo atvykę ieškoti savo kolegos į Raudonojo Kryžiaus ligoninę (ten jis buvo pristatytas iš įvykio vietos, bet gyvybės išgelbėti jau nebuvo galima). Sklido kalbos, jog kareiviai buvo pasirodę ir prie morgo Polocko g. 6A. Tokie nurodymai duodami ir iš ministerijos. Vežuosi kareivio palaikus į autopsinę, guldau ant stalo. Gyd. B. Jurevičius vėl atsiranda ir pasigenda marškinėlių. Nieko nesakau, bet po kurio laiko jie surandami. Kaip gi taip?.. Tuo metu jau esu padaręs autopsinį pjūvį kūne. Atidarau krūtinės ląstą. Kairė krūtinplėvės ertmė užpildyta krauju, plaučiai suspausti, abiejose plaučių skiltyse matomos kraujosruvos su sužalojimais. Kitų vidaus organų sužalojimų nėra.. Informuoju apie radinius prof. A. Garmų. Tolesni veiksmai stabdomi, profesorius skuba atvykti pats. Neužilgo pasirodo teismo medicinos ekspertas Jurgis Januškevičius, patyręs specialistas. Su juo ir jaunas teismo medikas Januš Rybalko: juos atvežė tarnybinis įstaigos automobilis (jo vairuotojas padėjo atvykti į darbovietę ir daugeliui kitų darbuotojų). Kiek vėliau, jau baigus žuvusiojo kareivio tyrimą, atvežamas ir teismo medicinos ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis, tą naktį ką tik grįžęs iš košmaro prie Televizijos bokšto su į paaugles besistiebiančiomis dviejomis dukromis. Ten jis patyrė keletą „nerimtų“ sužalojimų krentančiais stiklais, o šturmo metu apžiūrėjęs vieną iš aukų įvykio vietoje, pastebėjo šautinius sužalojimus ir tik tada suprato – kad šaudymas ir kulkos tikros, kad tai ne juokas... Skubėjo išvesti sveikus vaikus iš prieš keletą valandų buvusios palyginti ramios patriotiškos aplinkos, būrusios taikius Lietuvos gyventojus.... Suprato, kad darbovietėje dabar jis daug reikalingesnis...
Nuo teismo medicinos eksperto Jurgio Januškevičiaus gaunu gausių „velnių“: „Kaip drįsai pradėti užsienio piliečio tyrimą, kur prokuratūros nutarimas, padarei nusikaltimą, čia gi gali kilti grėsmė mums visiems“ ir t.t. Tikriausiai baimė ar dalinė panika buvo apėmusi daugelį, o ypač labiau mąstančius apie savo rytojaus dienas... Kaltas nesijaučiau, nes vykdžiau įstaigos ir ministerijos vadovų nurodymus, todėl į pretenzijas, skirtas man, drąsiai atsikirtinėjau. Dabar suprantu, kad jeigu politiškai būtų pasikeitusi situacija, nebūčiau tikras, ar buvusius telefoninius nurodymus tikrai būtų patvirtinę juos davę asmenys... Juk pradėti bet kokį teismo medicininį tyrimą be ikiteisminio tyrimo pareigūnų raštiško paskyrimo nebuvo galima nei tada, nei dabar. Tada tą situaciją suvokiau kaip ekstremalią ir elgiausi taip, kaip man atrodė geriau bus Lietuvai. Taip elgėsi ir didžioji dauguma tautos, tokie buvo ir nurodymai, nors kiek ir chaotiški... Gal tas naivus atsidavimas nulėmė daug tolimesnių intrigų išvengimą, susiejant sovietinio desanto karininko žūtį su tariamų Lietuvos nacionalistų veiksmais, kas ir buvo eskaluojama... Šioje situacijoje padėjo tik palanki aplinkybė: tereikėjo uždelsti su autopsijos pradžia ir karininko Viktor Šackich palaikai greičiausiai būtų išvažiavę su automatininkais be teismo medicininio tyrimo...
Pranešama, kad atvežė dar vienus palaikus. Priimu Titą Masiulį su šautiniais sužalojimais. Skubiai transportuoju liftu į rūsį, į nuošalią šaldymo kamerą (jeigu sugalvotų išsivežti kareiviai: tokios kalbos jau sklido). Liftą palieku apačioje, tada nusileisti į rūsį ne taip paprasta – galima įeiti tik už autopsinių zonos esančio tolimesnio įėjimo... (Kažkuriuo tai laiku buvo pasirodę Tito draugai, kuriuos nuvedžiau atpažinimui, – buvo sunkus ir neatkartojamas vaizdas ir jausmas...)
Atvyksta prof. A. Garmus, sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas Algimantas Blažys, su kuriuo iki tol buvau kontaktavęs telefonu. Susirenkama autopsinėje prie karininko palaikų, šiek tiek įtemptai diskutuojama, aptarinėjami tolimesnio tyrimo ir kiti klausimai, susikertama nuomonėmis...
Kažkas iš personalo (lyg tai budėjusi sanitarė) įlekia į autopsinę ir praneša, kad jau atvažiavo kareiviai, mašina stoja prie rampos (palaikų priėmimo išdavimo aikštelės). Palieku kiek sutrikusius diskusijos dalyvius autopsinėje ir išeinu prie rampos, pradarau duris... Iš kariško medicininio autobusiuko (UAZ-o) per šonines duris lipa automatais ginkluoti kareiviai, keli jų jau traukia neštuvus per galines duris. Suskaičiavau apie aštuonis. Į mano išėjimą jokio dėmesio. Pasidarė nejauku. „Grįžti ir užsklęsti duris iš vidaus“, – buvo kilusi mintis. Tuo metu prasidaro autobusiuko priekinės keleivio durys ir išlipa žmogus civiliais rūbais, pasisuka. Matytas, pažįstamas... Jam šūkteliu rusišką „Priviet“, tas mosteli ranka į viršų – mostu pasisveikindamas. Kareiviai, jau nešantys neštuvus ant rampos, sustoja. Prieinu, paspaudžiu ranką, pasisveikiname. Paprašau, kad sustabdytų kareivius („Ostanavy soldat...“). Tai buvo Vilniaus karinio dalinio – „garnizono“ (kažkaip tiksliau negaliu prisiminti dalinio, kuriame jis dirbo, pavadinimo) prokuroras majoras Zaičenko, kurio vardą dabar esu primiršęs. (Mes buvome eilę metų pakankamai pažįstami. Tai ne kažkokia artima draugystė, tačiau mus siejo darbo klausimai, per kuriuos susipažinome ir jį pažinau kaip pakankamai padorų žmogų. Tie darbo santykiai – tai pasitaikančios kareivių žūtys ar šiaip kareivių mirtys Lietuvoje, kurių kūnus tekdavo tirti Lietuvos teismo medicinos ekspertams. Tada paprastai karinės vadovybės prašydavo tyrimą atlikti vietoje, kad kareivėlių palaikų nereikėtų vežti į Rygą kariniams ekspertams. Santykiai buvo nusistovėję draugiški. Sovietmečiu tai buvo visai natūralu...) Jis pasakė, kad turi užduotį skubiai atsiimti žuvusį karininką, kad pats kol kas iki galo visko nesupranta, kas įvyko. Jam trumpai paaiškinau, kad aukos tikros, žuvę nuo kulkų, kad kareivio tyrimas pradėtas, kūnas kraujuose, nebus kaip dabar išduoti, pats gali įsitikinti... Prie pastato, ateinantys nuo Onkologijos instituto, pasirodo du baltais chalatais dėvintys vyriškiai. Pastebėję, kad yra kareiviai, ir uždavę kažkokį papuolusį klausimą suglumusiai apsisuka ir nueina atgal. (Kiek vėliau sužinojau, kad tai buvo dabartinio VU Onkologijos instituto direktorius prof. Konstantinas Povilas Valuckas ir jo kolega: vieno susitikimo metu apie tai prof. K.P. Valuckas pats prisiminė, papasakodamas, kad kurį tai laiką, prieš atvežant į Respublikinį patologijos biurą, žuvusiojo karininko palaikai buvo priglausti ir Onkologijos institute, todėl jiems buvo žingeidu pasidomėti, kokia gi tolimesnė situacija.) Su prokuroru Zaičenko praeinam iki autopsinės, kareiviai su neštuvais paskui. Prokuroro paprašau, kad gal kareiviai gali neštuvus palikti koridoriuje, o patys pabūti lauke, nes darbuotojai bijo. Jis duoda nurodymą kareiviams laukti lauke. Įsitikina, kad karininko V. Šackich kūnas pradėtas tirti. Nusileidžiame laiptais su prokuroru į rūsį. Jam nesitiki, kad tikrai aukos žuvę nuo kulkų. Parodau jam suvarpytą Tito Masiulio kūną... Profesionaliam prokurorui daug aiškinti nereikėjo, jis suprato, kad tai automatų šūvių pėdsakai. Matėsi, kad jam, kaip žmogui, buvo nejauku dėl tokių faktų... Grįžtant persimetėme dar keliais žodžiais apie įvykius. Svarbu buvo, kad karininko palaikų neišvežtų nebaigus tyrimo. Paprašiau, kad gal galima karininko tyrimą būtų baigti iki galo čia, vis tiek pradėtas, sudalyvautų jų atstovai ir gal nekiltų jokių konfliktų, juk teismo medicinos ekspertus ir jis pats pažįsta. Jokių „NE“ nebuvo. Grįžtame į autopsinę, situacija išlieka kiek aprimusi. Atsiranda daugiau žmonių. Pasirodo aukštas, galimai kokių 50 metų, civiliai apsirengęs, ilgoku tamsiu paltu, su juoda skrybėle rusakalbis vyriškis, atstovaujantis kariškius. Į eksperto J. Januškevičiaus klausimą, kas jis toks, trumpai atsako, kad gydytojas iš Rygos, dabar atostogaujantis ir paprašytas dalyvauti. (Šį „gydytoją“ lyg tai atpažinau viename iš video filmų, besilankantį Radijo ir televizijos komiteto pastate po įvykių.) Chronologiškai po tiek metų viską tiksliai sudėlioti jau sunkoka. Pasirodo ir Lietuvos prokuratūros generalinis prokuroras A. Paulauskas su kolegomis (tikrosios, ne sovietinės prokuratūros atstovai: tikslesni duomenys turėtų būti fiksuoti autopsijų protokoluose ar kitur). Jau tiksliai žinoma žuvusiojo karininko asmenybė – tai Viktor Viktorovič Šackich, gim. 1969 m. Pagaliau jo kūno tyrimas tęsiamas. Asistuoju teismo medicinos ekspertui J. Januškevičiui, kuris išlieka suirzęs... Pamiršęs akinius, nėra kai kurių būtinų priemonių... Jam taip pat talkino tuo metu jaunasis teismo medikas Januš Rybalko: protokoluoja tyrimo duomenis. Viską suorganizuojame: indus toksikologiniams ir kitiems tyrimams, fotoaparatą. Plaučių sužalojimų kanaluose aptinkamos 2 ar 3 varinės skeveldros: kulkos apvalkalo dalys. Kažko trūksta kulkos sudėčiai. Ieškoma. Dešinio raktikaulio projekcijos minkštuose audiniuose krūtinplėviniame paviršiuje (iš krūtinės ląstos vidaus) pastebiu nedidelę kraujosruvą. „Gal būt čia kažkas yra,“ – sakau ekspertui J. Januškevičiui. Abejojama. Peiliu pastuksenu į tą vietą. Suskamba metalas. Girdi visi. Visi supuola stebėti. Padarome nedidelį pjūvį ir ištraukiamas pailgas apvalus sunkokas metalo gabalėlis. Tai kulkos šerdis. Ekscentrinės kulkos šerdis... Štai iš kur tokie radiniai: sužalojimai nugaroje, plaučiuose... Juk paprastai kulkos, žalodamos kūną, nesuyra, tą žinojome iš praktikos. Ir ekscentrinės kulkos pačios savaime nesuyra žalodamos kūną – taip buvo teigiama. Tai kodėl suiro?.. Suiro suskildamas apvalkalas į skeveldras, šerdis išlėkė atskirai... Tik šiek tiek vėliau sužinojome, kad karininkas V. Šackich buvo su apsaugine liemene. Buvo šauta per ją. Nuo susidūrimo su šia kliūtimi išcentruoto svorio centro kulka, veikiama inercinių jėgų, suskilo ir savo atskiromis dalimis rėžėsi į kūną, su skirtingu pagreičiu, prislopinta jėga, todėl kiaurai neišėjo. Štai kodėl marškinėliuose ir nugaros audiniuose susidarė didelės apimties žaizda, atskiri, skirtingų krypčių sužalojimai plaučiuose – netipiška žaizda šūvio įėjimo angai, šūvio iš automato angai. Išimtas kulkos dalis suvyniojame į popieriaus paketėlį ir, kol visi stebėtojai sekė tolimesnę tyrimo eigą, tas paketėlis atsiduria prof. A. Garmaus kišenėje... Kulkos, kurią norėjo pasiimti sovietų kariuomenės atstovai, pasigesta buvo per vėlai – ji jau buvo išgabenta į teismo medicinos laboratoriją. Karininko palaikų tyrimo procedūra tęsėsi gal apie 1–1,5 valandos. 21-erių metų amžiaus sveikame vyro kūne kitų svarbių radinių, galinčių sudominti teisėsaugą, nebuvo. Po tyrimo palaikai buvo paruošti išdavimui ir paguldyti ant automatininkų atneštų neštuvų. Išduoti be kokio nors incidento. Kažkur giliau širdyje buvo gaila ir to jauno vyro, žuvusio su megztomis naminėmis vilnonių siūlų kojinėmis, sportinėmis treningo kelnėmis, buvusiomis po uniforminėmis... Atsisveikinau su prokuroru Zaičenko. Jis jau buvo šiek tiek sutrikęs dėl galimų nemalonumų, nes ir marškinėliai, ir kulka, ir visa palaikų tyrimo medžiaga liko lietuvių rankose. Net nežinau kaip susiklostė prokuroro Zaičenko tolimesnis likimas. Teko girdėti gandų, kad prokuroras Zaičenko išvyko toliau dirbti į Kaliningrado sritį. Bet kuriuo atveju, bent jau aš, jam esu dėkingas už toleranciją tuo įtemptu laiku. Būtų jo kitokie nurodymai – pasipriešinti būtume negebėję niekaip, išsaugoti tikruosius karininko V. Šackich mirties priežasties duomenis taip pat būtume bejėgiai. Gal būt, būtų sukurta dar daug „įtikinamų“ propagandinių versijų dėl sovietų karininko nužudymo Lietuvoje...
Atvežamas Loretos Asanavičiūtės sumaitotas kūnas... Skausmo perkreiptas veidas ir tankų vikšrų pėdsakai... Tą dieną Santariškėse atlikome ir Tito Masiulio bei Loretos kūnų tyrimus. Dirbo ekspertai: Jurgis Januškevičius (vėliau išvykęs į JAV ir apie tolimesnį jo likimą nežinoma), Jonas Mindaugas Paliulis (dabartinis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus vedėjas), Januš Rybalko (dabar VTMT Vilniaus skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas). Fiksuota buvo viskas, kas įmanoma, kad nusikaltėliams žudikams išaiškinti būtų sukaupta kuo daugiau įkalčių. Kas bus rytoj – dar nežinojome... Aplink vyravo ir baimė ir nežinomybė... Kiekvienas pagautas žodis iš aplinkinių, iš nepaleidžiamų iš rankų radijo aparatėlių visiems buvo laukiamas su viltimi. Fizikinio-techninio poskyrio vedėjas dr. Algirdas Zakaras po atliktų laboratorinių tyrimų, Sausio 13-osios aukų tyrimui naudotus objektus paslėpė sandariose skardinėse, kad bet kokiu būdu jie būtų išsaugoti įkalčių atkūrimui, jeigu sugrįžusi sovietų santvarka sunaikintų padarytų tyrimų dokumentus...
Tuo metu Polocko g. 6A dirbo didžioji dalis Vilniaus ekspertinio skyriaus tanatologijos poskyrio darbuotojų. Policijos budėtojų automobilis į darbą atvežė jau a.a. teismo medicinos ekspertą Sergejų Kozlovskį, med. m. kandidatas ekspertas Stanislav Pliskij atėjo pats, į darbą atvyko ir teismo medicinos ekspertės Nadiežda Jegorova bei a.a. Elžbieta Bulavaitė. Morge budėjo sanitaras Jonas Pauliukevičius, prisijungė sanitaras Anton Govlosevič, medicinos laborantas Albertas Bielinis (visi trys jau mirę), medicinos laborantė Aldona Markauskienė, sanitarė Danutė Paliulienė ir dar keletas pagalbinio personalo. Nors didelė dalis darbuotojų buvo rusakalbiai, net išvadas rašydavo rusų kalba, tačiau reikia pripažinti, kad jie savo profesinę pareigą atliko be kokių nors nusistatymų prieš atgimstančią Nepriklausomą Lietuvą. Tiesa, po Sausio 13-osios aukų tyrimo praėjus kelioms savaitėms, prie morgo buvo priėję pora sovietinės (Petrausko?) prokuratūros pareigūnų, kurie aiškino, jog nori gauti aukų autopsinės medžiagos protokolų kopijas, kurias jiems neva buvo pažadėję du ekspertai. Pavyko jiems paaiškinti, kad dirbame Lietuvos prokuratūrai ir jie jokios medžiagos negaus. Apsisukę išėjo. Ar yra buvę kitų panašių atvejų vėliau – nežinoma...
Polocko gatvėje esančioje Teismo medicinos ekspertizės biuro Vilniaus skyriaus lavoninėje (paprastai vadinamoje - morgu) darbo sąlygos buvo košmariškos. Čia buvo priimtos kitos Sausio 13-osios aukos ir čia atliktos jų kūnų teismo medicinos ekspertizės.
Į morgą greitosios medicinos pagalbos mašina pirmuoju atvežti Alvydo Kanapinsko palaikai (registruotas priėmimas 1991 m. sausio 13 d. 2 val. 30 min., priėmimo Nr. 64, buvo asmens dokumentas – pasas). 2 val. 50 min. – Vytauto Vaitkaus palaikai (priėmimo registracijos Nr. 65 buvo asmens tapatybę patvirtinantis pažymėjimas, pristatė GMP automobilis). 2 val. 55 min. – Nenustatytos tapatybės vyras, vėliau atpažintas kaip Darius Gerbutavičius (priėmimo registracijos Nr. 66, pristatė GMP automobilis). 3 val. 20 min. – Nenustatytos tapatybės vyras (priėmimo registracijos Nr. 67, pristatė GMP automobilis). 3 val. 40 min. Vilniaus savivaldybės įmonės specializuotos tarnybos buvo atvežti dar trijų nenustatytos tapatybės vyrų palaikai. 4 val. 30 min. ši tarnyba atvežė Igno Šimulionio ir vėliau atpažinto Rolando Jankausko palaikus. Tuo pat metu greitoji medicinos pagalba atvežė ir Alvydo Matulkos palaikus. Visi iš ten, kur skraidė žudikiškos kulkos, kur žvangėjo riaumojančių tankų vikšrai... Morgo darbuotojai, matydami didėjantį žuvusiųjų srautą, dirbo ypatingos įtampos sąlygomis. Buvo nežinoma, kiek realiai yra aukų, nenuspėjamos darbo apimtys ir sovietų kariuomenės bei kolaborantų veiksmai. Daugelio vilniečių ir tolimuose Lietuvos kampeliuose gyvenančių žmonių širdyse tvyrojo didžiulis nerimas dėl savo vaikų, išvykusių mokytis į Vilnių, dėl savo artimųjų, išėjusių ar išvykusių ginti Lietuvos Širdies tomis sausio 12–13 dienomis... Pirmosiomis valandomis po įvykio, o vėliau ir dienomis, ištisai netilo morgo telefonas. Skambučių buvo šimtai... Iš visų Lietuvos kampelių buvo klausiama tik vieno: ar nėra mirusiojo, žuvusiojo artimojo – sūnaus, dukros, tėvo ir t.t. Sklido spėliojamų pranešimų ir kalbų apie sovietų kareivių slepiamas aukas, kad žuvusiųjų yra daug daugiau ir nebėra kaip nustatyti, kur jie, kiek jų. Praradusiems ryšį su savo artimaisiais tai buvo siaubingos dienos... Į sostinę buvo suplūdę daug žmonių iš visos Lietuvos. Tokioje begalinėje įtampoje negalima buvo suklysti, negalima buvo neatsakyti į viltingus skambučius. Kiek kartų ragelyje buvo ištarta: „Ačiū Dievui...“. Prie morgo durų būriavosi eilės interesantų, ieškančių savo artimųjų. Tą naktį tarp žuvusiųjų buvo neatpažintų. Klaikaus skausmo raudos bylojo apie surastą savo artimąjį... Darbuotojams reikėjo daug ištvermės. Personalas dirbo didelėje įtampoje, pasiaukojančiai ir atsakingai – tiek, kiek buvo įmanoma tuo metu, tomis sąlygomis, kurios nenusakomos... Jau nekalbant apie buvusias patalpas. Kiekviena valanda ir diena kol kas nežadėjo nieko gero. Sklido visokiausių gandų. Tylomis laukėme dar baisesnių įvykių, kurie galėjo pasikartoti bet kuriuo metu... Tolimesnėmis dienomis nurimti neleido A. Sakalausko žūtis, pasieniečių aukos, prie kurių turėjo liestis teismo medicinos darbuotojų rankos. Pastovios provokacijos pasienyje ir kitur. Tokia įtampa tvyrojo iki „pučo“ Maskvoje, iki lemiamo rugpjūčio mėn. Šiandieną, žiūrint į naująją kartą, įsiliejusią į teismo medicinos darbuotojų būrį ar užsiimančia kita veikla, daugiau dvelkia šalčiu ir abejingumu. To, buvusio kiek idealistinės dvasios pojūčio dėl Lietuvos rytojaus, kažin ar bus duota pajusti jiems ir ateinantiems su tomis jėgomis ir viltimis, kurios tų dienų įvykių dalyvių buvo sudėtos į ateitį. Svajota ateitimi šiandieną nemažai tautiečių liko nusivylę... Matomai, per tuos 20 metų kažkurioje kryžkelėje susikirto ne tik švaraus moralumo, ugdymo ir nenugalėto egoistinio vartotojiškumo srovės, bet ir jaunos valstybės vadovų negebėjimas tinkamai atsigręžti į Žmogų...
ŽINOJAU, KAD GALIU NETEKTI BROLIO...
Pabaigai keletą minčių norėtųsi parašyti ir apie tai...
Jeigu įvykiai būtų pasisukę aštresniu kampu, tai prieš profesionalias sovietų kariuomenės pajėgas fiziškai atsispirti nebūtų buvę jokių šansų nei Aukščiausiosios Tarybos, nei kitų objektų gynėjams. Aukščiausiosios Tarybos gynėjai, likę gynybos postuose tomis dienomis, buvo tikri kamikadzės. Daugelis realiai suvokė, kad žūtis šturmo metu beveik neišvengiama. Tą suvokė ir jų artimieji, namiškiai, draugai. Jų išgyvenimai buvo gal daug sunkesni nei pasiryžusiųjų paaukoti save gynėjų... Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynimo organizavimas, su pasiaukojančiu patriotiniu apsvaigimu gintis „Molotovo kokteiliais“ ir sportiniais pistoletais bei kitokiu beverčiu arsenalu, ne vien mano manymu buvo tik didvyriškumu sotinamas triukas, nors tikriausiai ir būtinas tokiomis aplinkybėmis, virtęs tikrųjų vyrų išbandymu, vėliau vieniems atvėrusiu kelią karjerai, kitiems likęs tik slogiu prisiminimu. Tikruoju ginklu, galimai atbaidžiusiu Aukščiausiosios Tarybos šturmo strategus, buvo gyvoji masė, gyvoji jėga: žmonės statinio viduje ir aplink jį. Tas buvo pasiekta. Kažin, ar būtų pateisinta šimtai aukų, galėjusių būti jau tada, jei ir esamos dabar deramai ne visada prisimenamos?..
Sausio 13-ąją Aukščiausiosios Tarybos pastate, gynėjų gretose, stojęs į besikuriančią pasienio apsaugos tarnybą dar 1990-ųjų spalyje, buvo brolis Vidmantas, dėl kurio nerimavau ir aš pats, ir tėvai, ir pirmagimio besilaukianti žmona. Su žemiečiu ir kaimynu kunigu Robertu Grigu jie tą naktį buvo pasiryžę drąsiai ginti Tėvynę... Daug tų dienų atsiminimų apie Vyriausybės rūmų apsaugą, Aukščiausiosios Tarybos organizuotą gynimą ir apsaugą, apie atsivežtus ginklus iš Alytaus DOSAF-o, apie pasienio apsaugos organizavimą ir patirtas patyčias netgi iš vietinių gyventojų postuose Lazdijų rajone brolis Vidmantas vis papasakoja susitikus. Pasakoja šiek tiek su nuoskauda, nes jau ūgtelėję trys jo atžalos lyg netyčiom vis paklausia: „O kas iš to? Tai kur nors Tavo medalis už Sausio 13-ąją?..“ Vaikams, besiglaudžiantiems su tėvais nuomojamajame būste, nebelieka ką atsakyti... „Ech, anksčiau savanoriams valstybė nors žemės duodavo“, – atsidūsta Vidmantas, nugrimzdamas į po „pučo“ jau kitaip organizuotos pasienio apsaugos tarnybos prisiminimus. Taip... Praėjus pavojams, postai buvo formuojami ir iš parankesnių pavaldinių, proteguojamų kontrabandinio biznio strategų, vadovaujančiųjų aplinkos, atsirado daug norinčiųjų tokio darbo. Atsiranda vadovybės išduoti leidimai pravažiuoti sieną be eilės, analogiški vadovų žodiniai nurodymai, įvairių intrigų. Nežiūrint, kad pasienio ir muitinės tarnyba tvirtėjo organizaciniu ir kitais požiūriais, bet akivaizdūs kasdieniniai faktai tuometinio pasienio gyvenime liudijo ir apie atsirandančias visai kitokias vertybes. Pirmieji, patriotiškai nusiteikę darbuotojai, iš pasienio tarnybos palengva buvo išstumiami. Kreipimaisi į vadovybę buvo numetami į šalį. Pasienio apsaugos tarnyboje kurį laiko teko dirbti dar dviems mano broliams: Gintautui ir Kęstučiui. Todėl tuo metu vykusius įvairaus lygio pasienio ir muitinės tarnybų kūrimosi bei reformų užkulisius teko pažinti iš brolių ir buvusių jų kolegų pasakojimų. Man neteko tuo metu kirsti pasienio ruožo išvykstant į Lenkiją ar Baltarusiją nei „biznio“, nei kitais tikslais. Kartais net pasišaipydavo pažįstami. Prabėgęs laikas viską po truputį sudėjo į savo vietas. Lietuva yra... Lietuva bus...
Prabėgs dar keleri metai ir jau po 25 metų nuo 1991-ųjų sausio teismo medicinos archyvų dokumentai bus sunaikinti visiems laikams... Išsaugojimui – padariau elektronines kopijas tų dienų registrų žurnalų duomenų, kurių prie atsiminimų nedrįstu prisegti... Gal kiek vėliau jie atsidurs kuriame tai iš tautos istorijos archyvų...
(Atsiminimų peržiūra su neesmine korekcija: 2012-01-08)
Dr. Alvydas Benošis
