Antanas Kadžionis gimė 1946 m. lapkričio 27 d. (dokumentuose įrašyta 1947 m. liepos 10 d.), Anykščių rajone, Poktagalio kaime, valstiečių šeimoje.
1948 m. jų šeima buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, Mamsko rajoną. Iš viso buvo ištremti 7 žmonės. Senelė Petronėlė, tetos Bronė, Petronėlė, Palmira, mama Kazė, dėdė Kazys ir mažasis Antaniukas. Ten jis lankė pradinę mokyklą.
Į Lietuvą grįžo 1958 m. Antanas pradėjo mokytis Kavarsko vidurinėje mokykloje, bet mokslas sunkiai sekėsi, nes Sibire buvo mokęsis rusų kalba. Vienu tarpu net norėjo pereiti mokytis į Ukmergės rusų vidurinę mokyklą, tačiau mama sudraudė. Baigęs Kavarsko vidurinę, tarnavo armijoje prie Volgogrado.
Grįžęs iš armijos, dirbo Staškūniškio aštuonmetėjo mokykloje. Dėstė rusų kalbą, fizinį lavinimą.
1970 m. buvo pakviestas į Kavarsko vidurinę mokyklą dirbti kariniu vadovu.
1984 m. neakivaizdiniu būdu baigė Kauno kūno kultūros institutą ir įgijo fizinio lavinimo dėstytojo-trenerio specialybę.
1989 m. panaikinus karinį rengimą, dirbo fizinio lavinimo mokytoju.
Buvo vedęs, 1972 m. išsiskyrė.
1978 m. vedė antrą kartą. Žmona Nida – Kavarsko vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja.
1979 m. gimė dukra Asta, 1982 m. – sūnus Tomas.
Nuo 1989 m. Antanas įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, vadovavo tremtinių klubui Kavarske, buvo šaulių vadas.
1991 m. dalyvavo Parlamento gynyboje, už tai apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Nuo 1991 m. dirbo Panevėžio rinktinės Anykščių bataliono vadu. 1992 m. paliko šį postą ir pradėjo ūkininkauti savo mamos ūkyje.
1993 m. rugpjūčio 14 d. buvo sunkiai sužeistas autokatastrofoje, rugpjūčio 19 d. mirė Panevėžio respublikinėje ligoninėje.
Palaidotas Kavarsko miestelio senosiose kapinėse prie savo senelių.
Prisiminimai apie Antaną Kadžionį
Niekad negalvojau, kad man teks tokia misija rašyti atsiminimus, todėl nieko nefiksavau, o dabar tiksliai neprisimenu datų ir kai kas gal būt bus išdėstyta ne visai chronologine tvarka.
Užaugęs tremtinių šeimoje, pats ankstyvąją jaunystę praleidęs Sibiro platybėse, o ir grįžęs į Lietuvą matęs ir šilto ir šalto, Antanas susiformavo neigiamą požiūrį į sovietinį režimą. Papūtus Atgimimo vėjams, jis visa siela įsijungė į nepriklausomybės atgavimo veiklą. Dalyvavo tremtinių suvažiavimuose, įkūrė ir vadovavo tremtinių klubui Kavarske. Iškėlė mintį ir rūpinosi rezistencijos kovų dalyvių veiklo įamžinimu Kavarske. Gaila, kad ta idėja buvo įgyvendinta tik po jo mirties, ir dabar prieš bažnyčią pastatytas kryžius tų kovų atminimui.
Sąjūdžio laikais Antaną mažai kada bematydavom namuose. Jis dalyvavo beveik visuose Sąjūdžio renginiuose. Dalyvavo Sąjudžio mitinge Vingio parke, Baltijos kelyje, Europos kelyje, tremtinių suvažiavimuose, pats rengė Nepriklausomybės dienos, Juodojo kaspino dienos minėjimus Kavarske (žr. 1 ir 2 nuotraukas)
Daug laiko ir energijos skyrė partizanų palaikų perlaidojimui. Vienas iš pirmųjų buvo perlaidotas jo dėdė Karolis Kadžionis, o po to buvo perlaidota ir daug kitų, kurie buvo paprasčiausiai užkasti paupy, ir kurių kapų nebuvo žymės. Dabar toje vietoje irgi yra pastatytas kryžius.
Artėjant sausio įvykiams, Antanas budėjo Anykščiuose, o paskui Anykščių savanoriai vyko į Vilnių budėti Parlamente. Iš Kavarsko kartu su juo vyko mokytojas Šarūnas Miškinis ir Algirdas Žadeika. Parlamente jie praleido nemažai laiko, ruošdamiesi rūmų gynybai. Kaip tik tuo metu aš su savo auklėtiniais buvau nuvykusi į ekskursiją į Vilnių, tai Antanas atėjo į susitikimą visas apžėlęs barzda, nemiegojęs ir išvargęs. Taip jie budėjo iki pat sausio mėnesio.
Vieną dieną jis grįžo iš Vilniaus. Pasakė, kad juos išleido persirengti ir pailsėti. Tačiau poilsio nebuvo. Radijas ir televizija skelbė apie įtemptą padėtį Vilniuje, ir Antanas nesitraukė nuo televizoriaus visą naktį. Aš buvau šiek tiek užmigusi, nes kai jo nebuvo, visai negalėjau užmigti. Bet kadangi žinojau, kad Antanui reikia anksti važiuoti, atsikėliau apie 6 val. Antanas tebežiūrėjo televizorių. Aš pamačiau, kad per televizorių rodomi kažkokie pavardžių sąrašai, ir paklausiau, ką tai reiškia. Antanas buvo labai susijaudinęs, bet nenorėdamas manęs gąsdinti, iš karto dar nieko nesakė. Paskui paaiškino, kad tie žmonės žuvo prie Televizijos bokšto. Jis pradėjo skubiai ruoštis į Vilnių. Iš Bebrūnų atbėgu susijaudinusi jo mama, ir mes puolėm su juo atsisveikinti. Kad grįš gyvas, nesitikėjom nė viena. Aš buvau jam net ant rankos užrašiusi vardą ir pavardę, nes gavojau, jeigu žus be jokių dokumentų, tai neikas ir neatpažins.
Norėdamas išvengti mūsų ašarų ir dramatiško atsisveikinimo, pasakęs, kad dar bėgs susitarti su Š. Miškiniu, palikęs namuose kepurę ir pirštines, išbėgo iš namų ir mes dar veltui jo laukėme kurį laiką. Aš, pasiėmusi, jo tuos daiktus, bėgau į stotį, maniau, kad ten rasiu. Kavarskas buvo tuščias tarsi išmiręs. Bet grįždama iš stoties, kažką sutikau, kas pasakė, kad jis susitabdė pakeleivingą mašiną ir išvažiavo.
Per radiją pranešinėjo, kad Vilniuje įvesta komendanto valanda, ir man kažkodėl atrodė, kad jie negalės pasiekti Vilniaus, gal bus sulaikyti Ukmergėje ar prieš Vilnių. Bet netrukus pasigirdo telefono skambutis, ir Antanas pranešė, kad jis jau Parlamente. Aš nesitraukiau nuo televizoriaus, kuris rodė, kaip sovietų tankai bilda link Parlamento, ir aš tiesiog roviausi nuo galvos plaukus, iš skausmo plyšo širdis. Kieno artimųjų tada nebuvo Parlamente, tie to neišgyveno ir gal būt niekada šito nesupras. Gaila vuvo visko – vyro, Lietuvos, drebėjau, kad iš Parlamento bus suimtas ir išvežtas V. Landsbergis. Bet mūsų vyrai nepabūgo. Tą naktį jie prisiekė žūti, bet nepasiduoti. Parlamentas buvo virtęs antraisiais Pilėnais.
Už Parlamento gynybą Antanas buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, apie tai buvo skelbta laikraštyje, tik keista, kad prie to medalio negaus jokio dokumento, tai dabar gali galvoti, kad tas medalis kieno tik nori.
Po to Antanas buvo paskirtas Anykščių rajono SKAT’o vadu ir padėjo tos tarnybos pamatus mūsų rajone. Rūpinosi dėl patalpų, inventoriaus, vėliavos. Daug kartų vyko į Kauną, kur užsakė išsiuvinėti vėliavą, kurią, tikiuosi, ir dabar tebenaudoja Anykščių SKAT’as. Kai ją parsivežė, išskleidė kambaryje ir buvo toks patenkintas, tiesiog švytėjo. Paskui buvo tos vėliavos šventinimas Anykščiuose ir jo prisaikdinimas. Tapęs SKAT’o vadu, visą laiką skyrė toms savo pareigoms. Namuose būdavo visai mažai (žr. 3 ir 4 nuotraukas).
Jis buvo be galo atsidavęs Lietuvai, be galo troško jos Nepriklausomybės, tik labai gaila, kad jam taip neilgai teko kvėpuoti tuo laisvu oru.
Jis turėjo daug draugų, bendraminčių, rėmėjų, bet nemažiau ir priešų. Dažnai nebuvo galima suprasti, kas yra kas, ir ar jam linki gero ar blogo. Bet į jį kreipdavosi labai daug žmonių, prašydami įvairių patarimų, kaip susigrąžinti žemė, padėti perlaidoti palaikus ar sutvarkyti reabilitacijos dokumentus. Ir visiems jis stengdavosi padėti. Buvo linksmas, geraširdis, tokį visada jį ir prisiminsiu.
Žmona Nida Kadžionienė
1998 01 08
