Sausio dvyliktą, šeštadienį, parėjau iš darbo ir girdžiu, kaip per radiją praneša: „Autobusas iš Anykščių Antano Baranausko aikštės su Parlamento gynėjais į Vilnių išvažiuos 15 valandą 30 minučių”. Ir kažko taip neramu širdy pasidarė, taip neramu, kad nors stauk. Atrodo, kažkas viduj vartosi, daužosi, kužda, kad ir tau būtinai į Vilnių reikia važiuoti. Nuojauta tokia, kad bus blogai, ar kas? O gal likimas... (...) Iš Daujočių nuvažiuoti nėra kuo. Taigi einu prašyti draugo, kad nuvežtų į Anykščius. Anykščiuose pažįstamų ir nepažįstamų prisirinko pilnas autobusas. Ką gi. Važiuojam į Vilnių. Iš pradžių nuėjom prie Aukščiausiosios Tarybos. Tenai kaip tik kalbėjo rožančių... Sutemus per garsiakalbius pranešė, kad reikia eiti prie televizijos bokšto, nes ten mažai žmonių.
Susitaisėm tokia grupė ir nuvažiavom. O ten, žinot, kaip buvo iš pradžių: kas groja, kas dainuoja, kas ratelius eina. Termosai su kava ir arbata, sumuštiniai iš rankų į rankas keliauja. Ir aš iš studentų akordeoną paėmiau pagrot. Kad būtų šilčiau... Dar prieš pusę dvyliktos vienas toks su trispalve atėjo ir pradėjo priekaištaut. Ko mes čia stovim. Matyt, koks nors iš „Jedinstvos”. Bet niekas jo neklausė... Paskui pranešė, kad yra persirengusių kareivių. Sako: „Atkreipkit dėmesį į batus”. Tai vaikštom ir vis į batus žiūrim... Įvažiavimas prie bokšto buvo dviem smėlio barstytuvais užtvertas, o mes dar statinę atridenom, kad prieit sunkiau būtų.
... Pradžioj antros (gal 15–20 minučių) pranešė, kad artėja tankai. Netrukus juos ir išvydom. Likus gal 400 metrų iki pastato, pasigirdo pirmas šūvis. Iš pradžių tankai sustojo ties įėjimu, paskui staigiai metėsi prie bokšto, prie antrojo žiedo. Dar prie mašinų pirmas tankas sustojo, matyt, palaukė komandos, o paskui pasileido per mašinas... Ir prasidėjo verksmas... Jie nežiūrėjo žmonių... Apsupo bokštą ir prasidėjo šaudymas. Iš pradžių leido ašarines dujas. Išsiėmėm nosines, bet vėjas pūtė ne iš tos pusės, ir dujas nunešė.
Paskui privažiavo dar vienas tankas ir pastūmė mus dar arčiau bokšto, o tankistas pradėjo sukiot vamzdį. Kai tik vamzdis į mus atsigręžia, mes pasilenkiam... Pirmasis šūvis buvo į bokštą... Jie, matyt, galvojo, kad mes išsigąsim ir pasitrauksim. O mes nesitraukiam, tik skanduojam: „Lietuva!”, „Gėda!”…
Tada iš tanko išlipo leitenantas su sprogstamuoju paketu rankoj ir ruošėsi jį mest į minią. Bet tą akimirką – sprogimas... Paketas sprogo leitenanto rankose. Tik išgirdau, kaip kareiviai pradėjo rėkt, kad jis praėjęs visą Afganistaną. Kokias 3–4 minutes jie buvo pasimetę. Net pradėjo šaukt „otchodim!”... O paskui dangų nutvieskė raudona raketa... „Dabar tai tikrai bus baisu”, – pagalvojau. Ir tuo momentu labiau į dešinę nuo manęs, ten, kur stovėjo daugiau moterys ir tik vienas stambus pagyvenęs vyras, ėmė veržtis kareiviai... Mačiau, kaip kareivis tam vyrui automato buože sudavė vieną, kitą kartą... Žvilgsnis baisus, stiklinis. Ar jam ko nors buvo užduota?.. Iš bokšto gaisrininkai paleido vandenį... Šviesa bokšte užgesinta, bet kai jie paima aukštą – išdaužo stiklus ir uždega šviesą. Vis uždega šviesą... Uždega... Dabar atsidūrėm tarp dviejų ugnių. Šaudo ir iš bokšto, ir iš užnugario. Naktį gerai matyti, kaip kulkos lekia... Moterys ėmė verkti... Pasitraukėm toliau nuo bokšto, ten, kur auga trys eglutės. Sakom, pabūsim bent liudininkais, nes ką tu, beginklis žmogus, daugiau padarysi.
... Bokšte plevėsavo trispalvė... Kareiviai vos pasiekę vėliavą nuplėšė. Ir iššovė geltoną raketą. Iš tankų ėmė šviest ieškodami tų, kurie filmuoja. Staiga matau: pasisuko į mane tankas, apšvietė ir sustingo šviesa. Na, galvoju, ir šauk, ko dar lauki... Grįžt atgal, o man už nugaros kamera. Sakau: „Mesk, matai, taikos!” ir pečiu kamerą pridengiau. Tuo metu šūvis... Kiek pragulėjau – nežinau. Atsimerkiu – akyse geltona. Galvoju, kodėl taip nutilo šūviai, kodėl aplink taip ramu. Atsikėliau sverdėdamas... Gal po valandos pradėjo ausyse siaubingai zvimbt. Tuomet pagalvojau: ačiū Dievui, rankos yr, kojos yr, galva juda...
