Gimiau 1940 m. kovo 10 d. Maišiagaloje, Vilniaus rajone. 1944 m. mano tėvas buvo sušaudytas. 1959 m. baigiau rusų vidurinę mokyklą Maišiagaloje. 1960 m. įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą. Už politines pažiūras 1962 m. buvau pašalintas. 1965 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete pradėjau studijuoti slavų kalbas. Tais pačiais metais pašaukė į armiją. Tarnavau Kaliningrado srityje ir ten lankiau karininkų kursus. 1966 m. išleido į atsargą. Buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Trumpai dirbau Universiteto bibliotekoje, 1966-1967 m. mokytojavau Dieveniškėse, vėliau dirbau karininku (1968 m.) Kaliningrado srityje, dar vėliau - būrio vadu. Vilniuje1 metus buvau kuopos vadu.
1970 m. baigiau tarnybą ir iki 1980 m. Maišiagaloje dirbau rusų kalbos mokytoju.
1980 m. atvykau į Anykščius ir pradėjau dirbti karinio parengimo vadovu A.Baranausko vidurinėje mokykloje.
1988 metais prasidėjo Sąjūdis, mokyklose buvo panaikintas karinis parengimas.
1990 m. į krašto apsaugos struktūrą atėjau dirbti instruktoriumi, vėliau perėjau į teritorinį gynybos štabą.
1991 m. sausio 9 d. pirmą kartą buvau prie Parlamento. Buvo duotas įsakymas taikiai ginti Parlamentą be ginklo. Vėliau rajono valdybos valdytojui duotas įsakymas, kad reikia vežti ginklus į Vilnių. A.Baranausko vidurinėje mokykloje buvo sportinių kovinių ginklų. Pasitarę su direktoriumi, nutarėme ginklų neduoti, nuvežti į Anykščių policijos komisariatą ir paslėpti. Kartu atidavėme ir 30 000 šovinių. Po pietų iš departamento atėjo pareigūnas kartu su Gintaru Gaveika. Pareigūnas pateikė raštą, pagal kurį turėjome atiduoti ginklus. Tačiau nuvykę į Policijos komisariatą komisaro R.Šližio neradome - buvo išvykęs. O jis turėjo ginklų sandėlio raktus.
Nuvežėme tik dvi dėžes dujokaukių į Krašto apsaugos departamentą, pas A.Butkevičių, bet jis mūsų nepriėmė.
Sausio 14 d. 18 val. Povilas Matulaitis, buvęs Anykščių karinio komisariato komisaras, atėjo su “Selskaja žyznj” korespondentu. Jie norėjo paimti interviu, bet aš nedaviau.
(...) Parlamento šturmo metu buvo dingęs ryšys. Iš Anykščių norėjome perspėti pasaulį apie įvykius Lietuvoje (aš, A.Kvedaras ir Cimbolistas). Perspėjome tik estus, su kitomis šalimis nebuvo ryšio.
Buvo rengtasi pogrindžio rezistencijai, numatyta visose didelėse įmonėse ir organizacijose bei miesto mokyklose suburti grupes po 5 žmones. Buvo rengtasi vyno gamykloje, pieninėje ir miesto mokyklose. Organizuojant darbą padėjo savivaldybės valdytojo pavaduotojas Gintilas. Buvo gauta ir ginklų. Bazė numatyta pas Urbšį, tuo metu gyvenusį Anykščių šilelio vienkiemyje. Beje, minimas Urbšys yra buvusio Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro brolio sūnus.
