1991 m. sausio 13-oji. Naktis. Tai nuslūgstantis, tai stiprėjantis mašinų gausmas virto nenusakomu nerimu, kuris ne tik užmigti, bet ir gulėti neleido. Laikas tarsi sustojo, nugrimzdo kažkur į nebūtį, pavirto kankinančiai šiurpiu laukimu. Ore tvyrojo baisios nelaimės nuojauta, kad, rodos, regi, lieti, kvėpuoji ja. Akimirkos tylą nutraukė stiprus, galingas šauklio balsas: “Žmonės, kelkitės, nemiegokite, Lietuva pavojuje!” Iškart dingo viską kaustęs netikrumas, nerimas, rodos, amžinybę trukusi nežinia. Užvaldė viena mintis: turiu būti ten, kur sprendžiamas Lietuvos likimas, turiu ginti nepriklausomybę. Skubiai apsirengiau ir išėjau. Miestą gaubusi naktis daugiabalsiu aidu atkartojo gilią kančią, moterų raudą, dejones ir aimanas. Sutikau Šalaševičius. Iš jaunosios Šalaševičienės krūtinės veržėsi gūdi dejonė, neviltis, netylanti rauda. Jie ką i grįžo iš Vilniaus, nuo televizijos bokšto. Akyse – tik ką patirtas siaubas, kulkosvaidžių, automatų, tankų kurtinantis gausmas, akinantys prožektorių blyksniai, kraujais paplūdę beginkliai laisvės ir nepriklausomybės gynėjai. Nepajutau, kaip atsiradau miesto valdyboje. Tuometinis miesto meras Vytautas Vaikšnoras esantiems valdyboje žmonėms nurodė – ką ir kaip veikti. Su juo nuskubėjome pas Druskininkų parapijos kleboną Eigantą Rudoką, į miesto ryšių tinklą. Nusprendėme važiuoti prie Parlamento rūmų, vienintelės dar neužgrobtos Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės šventovės. Autobusas buvo pilnas žmonių, nors visi žinojo, kur ir ko važiuoja, kokie laukia pavojai. Mus išlydėjo miesto meras Vytautas Vaikšnoras, Sąjūdžio narys Bronislovas Janickas ir Audronė Stanikienė.
Parlamento rūmai buvo apjuosti paskubomis padarytomis barikadomis, mašinomis ir nesuskaičiuojama minia žmonių. Kokie tada mes buvome vieningi! “Laisvės! Laisvės! Laisvės!” kartojo mūsų visų širdys, siela, lūpos. Niekas nesiskundė, kad šalta, kad dėl šlapdribos išburkusios kojos, kada, kaip ir ar iš viso grįšime. Iš Parlamento rūmų į eterį pasauliui sklido pagalbos šauksmas: mes dar gyvi, mes beginkliai kovojome už savo laisvę ir nepriklausomybę ir pasiryžę mirti už ją. Nejaugi leisite mums žūti?! Visi giedojome šventąsias giesmes, šaukėmės Marijos pagalbos.
Kuomet Vilnių pradėjo gaubti sutemos, išgirdome tankų gaudesį. Iš visų kampų prie Parlamento suplūdo dar daugiau žmonių, nors atrodė, kad daugiau tilpti jau negali. Giesmes keitė nenutylantis gausmas: “Lietuva! Lietuva! Lietuva!” Taip buvo lengviau laukti...
Iš parlamento rūmų pranešė, kad laukiama Boriso Jelcino delegatų. Kuomet Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, išėjęs į balkoną, pasakė, kad delegatai jau atvyko, kad viskas bus gerai ir žmonės gali skirstytis, eiti ilsėtis, nes pavojaus jau nėra, niekas nepatikėjo, nesitraukė, nors V.Landsbergis ragino kelis kartus.
Kai grįžau, buvo gili 1991 m. sausio 14-osios naktis. Jau nepamenu, kiek naktų praleista, budint miesto valdyboje po kruvinų sausio įvykių. Tačiau gerai prisimenu, kaip į paskutinę kelionę lydėjome žuvusius už Lietuvos laisvę, kaip su savo buvusiais mokiniais ir vaikais iš visos Lietuvos parodėme pasauliui, kad ir vaikai alsuoja laisvės ir nepriklausomybės dvasia: tokiu tyliu vaikišku nuoširdumu ir vaikiška tiesa dvelkė jų piešiniai.
Šiandien kankinančiai slogu ir sunku: kur dingo mūsų vienybė? Ką mes, suaugusieji, paliekame savo vaikams ir anūkams – ar taip visų skanduotą laisvę ir nepriklausomybę, ar milijardines skolas pasauliui grąžinti? Ar išsaugosime lietuvišką dvasią, kultūrą, papročius, ar atgaivinsime kaimą, kuris praeity tiek šviesuolių išugdė? Pažvelkime, kokios baisios mūsų tarpusavio priešiškumo pasekmės. Išgirdę laisvės varpo pirmuosius dūžius, mūsų vaikinai bėgo iš sovietinės armijos. Ir kas juos pasitiko Lietuvoje? Kalėjimas! Jie įgrūdami į kalėjimą tarsi nusikaltėliai, jie suluošinami fiziškai ir dvasiškai. Kaip tokią skriaudą užmiršti ir kuo už ją atlyginti? Ar tokie dalykai užmirštami, ar atlyginami?...
O nenutilk, Laisvės varpe, žadink lietuvišką dvasią, stiprink vienybę! Kaip be šaknų nudžiūva medis, taip be dvasios negali išlikti jokia tauta.
Aukos ir vilties diena : televizijos bokšto gynėjų atsiminimai / atsiminimus surinko ir parengė spaudai Izabelė Skliutaitė-Navarackienė. - Druskininkai, 1996, p. 43, 44.
