Po sausio 12 nakties buvau pavargusi. Budėjau prie AT rūmų, todėl, pailsėjusi namuose, sausio 13 d. 21 val.vėl stojau budėti į savo įprastinę vietą. Prie mūsų prisijungė Pakruojo rajono apie 200 žmonių, atvažiavusių septyniais autobusais. Pamačiau, kad atvažiavo ir mano sesers vyras Virgis Vyšniauskas. Šildytis prie laužo nebuvo kada, nes apie 24 val. vyresnieji priskirti savanoriai mums pasakė, kad reikia būti pasiruošusiems savo vietose. Iškėlę trispalves vėliavas ir pakruojiečių atsivežtą šūkį, stovėjome ir kažko baisaus laukėme. Apie 01 val. nakties išgirdome nuo Šiaurės miestelio viaduku artėjantį prie AT rūmų baisų burzgimą. Toliau gatvėje pasirodė tankas. Užlipau ant sunkvežimio su smėliu ir pradėjau skaičiuoti tankus. Jie važiavo greitai ir tvarkingai vienas po kito. Suskaičiavau tik 13 – išdžiūvo gerklė, užkimo balsas. Tada pradėjau skaičiuoti apytikriai mintyse. Penkiasdešimt – rodos, tiek. Jie visi nuvažiavo žemyn viaduku į TV komiteto pusę ir dingo. Po kurio laiko išgirdau stiprius šūvius, labai daug šūvių. Susidarė įspūdis, kad visame mieste šaudo ir kad visus iššaudė, į ką šaudė: kaip staigiai pradėjo pyškinti, taip staigiai viskas nutilo. Tada aš pamačiau, kaip gražus tamsiai mėlynas dangus virš Aukščiausiosios Tarybos pasidarė šviesiai rausvos spalvos. Aš Virgiui ir sakau, kodėl tas dangus toks rausvas, nė lopinėlio kitos spalvos? Tada nutrūko kalbėjęs radijas. Kai nuėjau kitapus rūmų, prie paradinio AT įėjimo, sužinojau, kad atvažiavo greitoji prie Martyno Mažvydo bibliotekos ir prašo kraujo Rh minus. Reikia greitai perpilti mašinoj. Gaila, negalėjau padėti, nes mano kraujo grupė netiko. Supratau, kad yra aukų. Skubu toliau. Prieinu viaduką ir matau: šalikelėje sustoja gražus automobilis ir išlipa persigandę trys užsienio korespondentai. Klausinėju jų, kai prisiartina prie manęs ties laiptais. Sako: “Strelba, bjut liudej, puskajut gaz”. Jie greit nubėgo prie AT rūmų. Tada išgirdau garsiakalbį. Skelbė, kad užpultas radijo ir televizijos komitetas ir bokštas, yra aukų. Nuėjau pas pakruojiečius. Jie stovėjo savo vietose ir laukė žinių. Viską jiems išpasakojau.
Vėl nuėjau prie viaduko, kur jaunimas laikė nuleidęs plakatą: “Soldat, beri šinel, idi domoj”.
Po atlikto “uždavinio” grįžo dvi pilnos kariškos mašinos kareivių. Jų sėdėjo tiek daug, jog atrodė kaip malkos supresuoti ir paskutinieji buvo pasilenkę į priekį, kad nuo kelio jų nesimatytų. Jaunimas jiems įkandin garsiai švilpė. Dar kažko baisaus laukiau, kai pradėjo kalbėti aikštėje garsiakalbiai. Daug ką pranešinėjo, bet jau nieko nenorėjau klausyti. Buvau labai sukrėsta, pavargo nuo šlapio oro sudrėkusios kojos. Vėl stojau į gynybos vietą. Taip išbuvau iki pusės devynių ryto. Išvargusi nutariau eiti namo. Radau nemiegančius kaimynus, kurie apstojo mane ir sako, kas yra, kad neveikia nei radijas, nei televizorius. Aš viską papasakojau ir jie greitai nubėgo į aikštę.
Visą sausio 13-osios naktį buvo skelbiama, kad moterys paliktų AT rūmus, bet nė viena moteris nepaliko aikštės, nemačiau, kad ir išvis kas būtų klausęs ir išėjęs. Atvirkščiai, po tų kruvinų įvykių naktį minios žmonių plaukė Aukščiausiosios Tarybos link. Rodės, čia susirinko visa Lietuva, nepabūgusi budelio rankos.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymas / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 21.
