Lenkiu galvą prieš žuvusiuosius, jų artimuosius, lenkiu galvą prieš anapilin išėjusius bendražygius, lenkiu galvą prieš čia esančius salėje, prieš visus, kurie tuo metu buvo su Lietuva. Nuo pat Kovo 11-osios kartu su miesto tarybos deputatais, su Sąjūdžio žaliaraiščiais, neregistruotais savanoriais įsitraukėme į akcijas, kai reikėjo palaikyti tvarką. Pirmasis krikštas buvo sausio 8-osios parlamento kieme prieš „jedinstveninkus“ ir, matyt, perrengtus kariškius. Nežinau, dėl kieno kaltės jie laisvai buvo prileisti prie pat pagrindinio įėjimo, bet tik ta lemtinga vandens čiurkšlė išgelbėjo nuo jų visiško įsiveržimo vidun. Nuo tos dienos daugelio gyvenamąja vieta tapo Aukščiausiosios Tarybos rūmai.
Prisiekus sausio 11-ąją, 19 val. prasidėjo judėjimas šiokiai tokiai tvarkai palaikyti. Apie 21 val. per vietinį radijo tinklą buvo paskelbta apie Parlamento gynybos štabo įkūrimą. Man teko atsakingas darbas su išore. Matydami tuos tūkstančius žmonių prie parlamento supratome, kad tą minią kaip nors reikia struktūrizuoti ir valdyti. Taip sausio 12-ąją ryte gimė Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio įpareigojimas sudaryti gynėjų būrius prisidengiant tuo metu galiojusiu Draugovių įstatymu. Per visą dieną buvo sudaryta penkiolika būrių ir paskirti jų vadai. Tai miesto tarybos deputatai: Kaminskas, Kontautas, Kniažys, Mališauskas, Serapinas, Maitrys, Motuza, vilniečiai Jonas Šakalinis, Rimvydas Kaikaris, Vygandas Pelėda, Vytautas Anušauskas ir kiti. Tą tragišką naktį jau turėjome šiek tiek valdomą minią prie pat parlamento. Toliau ta minia, aišku, buvo padrika ir ją ne taip lengva buvo paveikti. Kai nepasisekė užimti Vyriausybės rūmų, „jedinstveninkai“ per parlamento kiemą mėgino prasiveržti vidun. Įvažiavimą į parlamento rūmus kartu su vilniečiais saugojo ir Pasvalio rajono gynėjai, atvykę pagal iš anksto sudarytą grafiką. Kaip šiandien atsimenu, ir kupiškėnus, ir rokiškėnus, nusiųstus prie Radijo ir televizijos komiteto ir patekusius į tikrus karo veiksmus.
Sausio 13-osios ryte Nepriklausomybės aikštėje buvo planuojamas „Jedinstvos“ mitingas. Mums buvo pavesta jį apsaugoti nuo provokacijų. Išsirikiavę už baseino pamatėme, kaip žmonės pradėjo nešti statybines medžiagas, skirtas viešbučiui statyti, ir barikaduoti Gedimino prospektą – užtvėrė kelią transportui, paliko tik siaurą taką eiti į aikštę. Matydami, kad čia jau nebus jokio mitingo, puolėme ir mes statyti tų pirmųjų barikadų. Sausio 14-ąją toliau važiavo žmonės iš įvairių rajonų ginti savo laisvės. Štabo viršininko Jono Gečo nurodymu atvažiuojančius autobusus paimdavome valstybės reikmėm ir užtverdavome jais parlamento prieigas. Tuo pačiu metu pradėjo plaukti sunkusis transportas iš visos Lietuvos, juo buvo blokuojami visi Aukščiausiosios Tarybos įvažiavimai. Čia didelį darbą atliko miesto tarybos deputatai – jie subūrė savo štabelį parlamente ir vykdė visus mūsų pageidavimus, koordinavo savivaldybės veiklą ar aprūpino gynėjus tiek malkomis, tiek maistu. Štabe dirbo Valentinas Šapalas, Edmundas Šniūrevičius, Vacius Mališauskas, Valentinas Bartašiūnas, amžinąjį atilsį Vytautas Jasulaitis, kuris tą pačią dieną iš tos sunkiosios technikos sukūrė užtvarą per visą aikštę nuo Neries iki Geležinio Vilko gatvės ir prieš įvažiavimą po tiltu. Kitas tarybos narys – deputatas Algirdas Kaminskas rikiavo tą techniką prie įvažiavimo nuo Žvėryno ir Liubarto tilto.
Suprasdami, kad vadovauti iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų išorės gynybai sudėtinga, pasistatėme autobusą prie parlamento trečiųjų rūmų, čia pradėjo dirbti miesto deputatas Gediminas Motuza ir Darbininkų sąjungos atstovas Algimantas Arnastauskas. Tuo metu į darbą įsitraukė miesto statybininkai: Eimutis Valdemaras, Henrikas Martinonis, Vladas Masionis, o jiems vadovavo energingasis Vilniaus statybos tresto valdytojas Adolfas Žukauskas. Dienomis ir naktimis parlamento rūmai šarvavosi gelžbetoniniais blokais, namų statybų kombinatų plokštėmis ir kitomis statybinėmis konstrukcijomis.
Didėjant barikadų užtvaroms didėjo ir ginančiųjų skaičius, jau negalėjome išsitekti autobuse, todėl Lauko gynybos štabą įkūrėme Martyno Mažvydo bibliotekoje. Į gynėjus įtraukėme Vilniaus gamyklų, įstaigų atstovus, kurie paromis budėjo ir palaikė viešąją tvarką uždaroje parlamento teritorijoje. Iš kitų gynėjų jie išsiskyrė raudonais kryžiais ant baltų palaidinių. Jų pagrindinė užduotis buvo žmonių evakuacija iš parlamento teritorijos parlamento puolimu atveju. Visai šiai akcijai pasiaukojančiai vadovavo Džiugas Stulpinas, Kazimieras Pocius, Evaldas Kirvaitis, o ketvirto jau neprisimenu. Berniuko pravardė buvo „Pelėdžiukas“. Jeigu ilgiau lauksime su atsiminimais ir jų išleidimu, tai nebus kam ir atsiminti.
Baigdamas noriu pasiūlyti Seimui juridiškai įteisinti parlamento Gynybos štabo egzistavimą, o prie kabineto Nr. 308, kur jis veikė, pakabinti apie tai bylojančią lentelę.
Tuo ir būčiau baigęs, bet kai nėra Eglės, o ją pakeitė bendražygė Nijolė Baužytė, prisimenu dar kitą pakeitimą. Kai nebuvo televizijoje Eglės Bučelytės, ją pakeitė viena mokytoja iš rusų mokyklos. Jeigu prisimenate, per „Kasperviziją“ ji vedė žinias. Tai aš dabar galvoju, ar tai mokytojai, šitiek purvo pylusiai ant Lietuvos, verta šiandien, mano žiniomis, vadovauti vienai iš Lietuvos sostinės mokyklų ir eiti direktorės pareigas? (Plojimai)
Paskutiniai mano žodžiai: aš gyniau, ginu ir ginsiu Lietuvą! (Plojimai).
