Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS)
Vilniaus skyriaus Pasieniečių būrio vado,
nepriklausomybės gynėjo atsargos majoro Jono Juodkos
kalba konferencijoje 2010-01-12 Seime
Tema: Pasieniečių dalyvavimas Parlamento ir kitų valstybinių objektų gynyboje 1991 m. sausio mėnesį
Gerbiama Seimo pirmininke, Seimo ir Vyriausybės nariai, garbūs svečiai, mieli tautiečiai –nepriklausomybės gynėjai, ponios ir ponai kreipiuosi į Jus, norėdamas pasidalinti savo prisiminimais. Kadangi Krašto apsaugos departamento (KAD) tuometė Pasienio apsaugos tarnyba (PAT) buvo pirmoji organizuota jėga, stojusi ginti atkurtos jaunos Lietuvos nepriklausomybės bei jos ekonominių sienų vientisumą, todėl bene patys sunkiausi išbandymai jiems ir teko. Kyla klausimas: iš kur jie atsirado? Galima trumpai atsakyti, kad tai tie patys Lietuvos piliečiai, kurie 1990 m. pradedant kovo 25 d. registravosi Sąjūdžio būstinėse kaip savanoriai, po to budėjo Sąjūdžio rengiamuose renginiuose (mitinguose) Vingio parke kaip draugovininkai (žaliaraiščiai). Vėliau saugojo valstybinius objektus – Spaudos rūmus, televizijos pastatus bei kitus objektus. Nuo 1990 m. spalio, lapkričio mėnesių pradėjus kurtis Pasienio užkardoms dauguma savanorių atėjo tarnauti į PAT, pirmasis PAT vadas Virginijus Česnulevičius deja iki mūsų dienų neišgyveno, jo gyvybę pasiglemžė sunki liga. 1991 m. sausio mėn. 7–8 dienomis pasieniečiai ėmė saugoti Parlamento (tuometės Aukščiausiosios Tarybos) pastatą. PAT pajėgose tuomet buvo apie 1500 žmonių per visą Lietuvą (skaičiavau pagal išduotus tarnybinius pažymėjimus). Saugoti Parlamento pastatą buvo deleguoti žmonės beveik iš visų PAT užkardų. Aišku, buvo sava specifika, žmonės važiuodavo į pasienio postus, vykdydavo tarnybą, o po to pamaina grįždavo į Parlamento pastatą. Taip pat buvo ir tomis lemtingomis 1991 m. sausio 12–13 dienomis: kas buvo Parlamento gynyboje, o kas pasienio postuose. Žinant tuomečius nepriteklius ir tarnybos sunkumus, tenka stebėtis tuomečių pasieniečių patriotiškumu, drąsa ir ryžtu: prastai aprengti, beginkliai, dažnai puldinėjami OMON‘o padalinio Lietuvoje kovotojų, daugelis nukentėję nuo išpuolių (sumušti, sužaloti, žmonėms buvo pjaustomi diržai, batai, tyčiojamasi iš jų), pastoviai puldinėjami pasienio postai, deginami ir grobiami pasienio vagonėliai... Ir tai to meto kasdienybė. Parlamento gynyboje dalyvaujantys pasieniečiai buvo pasiskirstę pagal sektorius ir turėjo savo atsakomybės (gynybos) zonas. Vėliau dalis pasieniečių, kaip antai Šalčininkų užkardos pasieniečiai, sausio 10 d. buvo perkelti į Vyriausybės pastatą, kur organizavo jo gynybą. Įsimintiniausi to meto momentai – tai kolektyviniai priesaikos priėmimai. Kadangi pasieniečiai vykdė lygiagrečiai ir savo tiesiogines funkcijas, todėl ir prisiekinėjo atskiromis grupėmis kas Parlamente, kas Vyriausybės pastate po 10 ir po daugiau žmonių. Taip pat įsimintini momentai iš Parlamento gynybos – tai paprastų Lietuvos žmonių Nepriklausomybės gynėjų dalyvavimas. Parlamento gynėjai buvo pastato viduje, o lauke daugybė žmonių su įvairių Lietuvos regionų vėliavomis, plakatais, prie laužų su dainomis ir su pasiryžimu neleisti prie Parlamento tankų, o taip pat dalinimusi su Parlamento gynėjais jų atsineštais sumuštiniais, kava bei arbata.
Įvairiai susiklostė atskirų pasieniečių likimai, tik vienetai iš buvusių Nepriklausomybės gynėjų tebetarnauja Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT), kas tęsė tarnybą įvairiuose kariuomenės padaliniuose, kas VRM sistemoje, o kas grįžo į civilį gyvenimą. Vėlesni įvykiai pareikalavo ir pasieniečių aukų. Čia galima paminėti Gintaro Žagunio žūtį Krakūnų poste Šalčininkų PU ir Medininkų tragediją Vilniaus PU. Stebint iš laiko perspektyvos ir lyginant su pradžia, galima pasidžiaugti sustiprėjusia dabartine VSAT, jos techniniu bei materialiniu aprūpinimu, įkurta jaunų pasieniečių rengimo mokykla, kinologijos centru, Pakrančių apsaugos rinktine bei kitais pasiekimais. Sunkmečiai ateina ir praeina, bet toks žmonių ryžtas ir vienybė, susitelkimas vienam tikslui (Nepriklausomybės gynybai) kokie buvo tomis sausio dienomis neišdildomi iš žmonių atminties ir aš manau dar ilgai istorikų ta situacija bus nagrinėjama.
Dėkoju už dėmesį.
