Įvykiai prie Radijo ir televizijos komiteto pastato
Aš atėjau pabūti prie komiteto sausio 12 d. 23 val., nes čia buvo daug mažiau žmonių negu prie Televizijos bokšto. Komiteto pagrindinis įėjimas buvo užblokuotas trimis ar keturiais autobusais, keliais lengvaisiais automobiliais. Kitos mašinos stovėjo kieme. Prie įėjimo iš kiemo pusės žmonės žiūrėjo televizorių, o prie pagrindinio įėjimo stovėjo ant laiptų su vėliavomis. Jaunimas dviejose vietose šoko, prie laužo dainavo. Būrelis žmonių iš bažnyčios “Tikėjimo žodis” buvo pasistatę palapinę ant kalnelio ir prie jos giedojo giesmes, pritardami gitaromis. Prieš 2 val. kilo sujudimas. Vaikinai bėgo gatve šaukdami, kad užpuolė TV bokštą. Keli žmonės sulipo į lengvąsias mašinas ir išvažiavo ten. Maždaug po 5 min. tankai atvažiavo prie komiteto, atrodo, kad iš abiejų Konarskio gatvės pusių. Jų buvo apie 7–8. Žmonės stovėjo aplink pastato fasadą susikibę rankomis keliomis eilėmis. Aš buvau prie pagrindinio įėjimo, todėl nemačiau, kas vyksta kieme. Ant laiptelių žmonės stovėjo pasilenkę, susikibę rankomis už pečių. Šaudė turbūt tuščiais šoviniais. Šaudė iš tankų vamzdžių taip, kad garsas kurtino. Užpuolikai su šalmais puolė prie durų daužydami žmones šautuvų buožėmis ir keikdamiesi. Taip pat lindo pro langą. Nuo laiptelių žmonės pasitraukė, pralįsdami pro tarpus. […] Kažkoks vyras šaukėsi Dievo. Viena moteris, tempdama už rankos berniuką, kalbėjo, kad juos apgavo. Vyrai piktinosi, jog į gyvenamojo namo sienas ir langus šaudė tikrais šoviniais. Langų stiklai skilo ir byrėjo gal ir nuo oro smūgių šaudant. Šaudė ilgai, net ir po to, kai užėmė pastatą. Per garsiakalbį pasigirdo balsas, kuris lietuviškai pranešė, kad nuo šiol visa valdžia tenka Lietuvos išvadavimo komitetui. Aiškino, jog tai paprastų darbo žmonių valdžia, liepė skirstytis namo. Bet žmonės gatvėje nesiskirstė, o švilpė, šaukė : “fašistai!, okupantai!” Kalbėjo, kad rytoj streikuos. Žmonės nesiskirstė dar ilgai. Jų arti pastato ir į kiemą neleido policininkai. Greitosios pagalbos mašinos atvažiavo netrukus po šaudymo pradžios ir išvežė sužeistuosius.
Po šių įvykių aš nuėjau prie tarpmiestinės telefono stoties, esančios už kelių šimtų metrų nuo komiteto. Čia įėjimas buvo užstatytas dviem autobusais. Ant laiptų prie durų ir palei visą fasadą stovėjo žmonės su vėliavomis. Žmonės sėdėjo ir prie dviejų laužų. Buvo sunerimę, nes girdėjo šaudymą. Atvažiavo mašina. Iš jos išlipęs vyras ėmė pasakoti apie įvykius prie TV bokšto. Vienas vaikinas prašė žmonių neišsiskirstyti. Jie neišsiskirstė, visą naktį klausė Kauno radijo stoties. Kai kas išvažiavo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Taip praslinko ir baisi naktis.
1991 m. sausio 19 d.
