Gyvenu Vilniuje arti TV bokšto, Žvaigždžių gatvėje. Tą kruvinąją Sausio 13-osios naktį mano šeima nemiegojo. Apie 2.00 val. išgirdome pirmuosius tankų šūvius. Tuoj pat išbėgau iš namų. Iš visų namų link TV bokšto bėgo žmonės. Pirmuosius tankus, šarvuočius pamačiau ant viaduko per Kosmonautų prospektą. Dar arčiau TV bokšto teritorijos kelių sankirtoje irgi buvo tankai, bet jiems kelią buvo užvertusi beginklių žmonių minia. Aplink, ant kelio šlaitų ir apačioje, buvo labai daug žmonių. Visi skandavome “Lietuva!, Laisvė!” Kelis kartus tankai paleido “kalnus” dūmų, bet žmonės, užtvėrusieji kelią, nepasitraukė. Jie nerodė ir nedarė jokių agresyvių veiksmų, tik skandavo “Lietuva!” Išgirdę šauksmą, kad reikia būti prie paties bokšto, suradome skylę tvoroje ir pro ją nubėgome prie paties TV bokšto. Jis jau buvo apjuostas žmonių. Atsistojau kartu su visais. Man atrodo, kad mūsų buvo tiek, jog ant šaligatvio, apjuosiančio bokštą, netilpome. Ir tuoj pat pamatėme nuo Lazdynų pusės greitai bokštą supančius tankus. Suskaičiavau pirmuosius šešis, toliau nebeskaičiavau. Iš pradžių jie važiavo vora palei tvorą. Paskui pasisuko link bokšto ir išsiskleidė. Priartėjo iš kairės vienas tankas, į dešinę nuriedėjo kitas. Ant jų buvo kareiviai. Tačiau tarp tankų ir mūsų iš kairės pusės irgi atsirado kareiviai, bėgantys į dešinę pusę. Pasigirdo tanko pabūklo šūvis, liepsna bokšto pastogėje (virš mūsų galvų), automatų papliūpos, dūžtantys stiklai. Vėl trenkė pabūklas, vėl pabiro stiklai. Po pirmųjų šūvių išgirdau vyro šauksmą: “Greitąją! Greitąją!” Tuo metu vėl automatų šūviai, galingi tankų prožektoriai apakindavo žmones. O tankas šliaužė tiesiai į žmones. Tuo metu pabūklų trenksmai ir dūžtantys TV bokšto stiklai suardė žmonių juostą. Žmonės pradėjo trauktis tratant automatams. Prie vieno medelio apalpusį vaikinuką gaivino jo draugas.
Grįžau link kelių sankryžos. Iš automatų vis dar buvo šaudoma. Gatvėje pro tankus veržėsi greitosios pagalbos mašinos. Buvo aišku: yra žuvusių, sužeistų, bet kiek – dar nežinojome. Dvi mergaitės aiškino žurnalistui, kad matė, kaip tankas vikšrais užvažiavo ant vienos mergaitės.
Dar kartą kartoju: nemačiau nė vieno žmogaus, kuris būtų padaręs agresyvų veiksmą ar gestą. Aplink TV bokštą tebuvo vien jo gynėjai, dori Lietuvos žmonės.
Tokio sovietų kariuomenės vandalizmo protu suvokti neįmanoma.
1991 m. sausio 17 d.
