Į Vilnių atvykau sausio 12 d. ryte, iki 13.00 val. budėjau prie Televizijos bokšto. Ten išgirdau, kad Vilniaus universiteto studentai turi savo budėjimo objektą – RTV komitetą Konarskio gatvėje. Apie 15.00 val. nuvykau ten. Susitikau grupės draugus. Koncertavo “Armonikos” ansamblis. Susitarėme susitikti 18–19 val. (Išsiskirstėme pavalgyti, šilčiau apsirengti.) Vėl susirinkome apie 18.30 val. Buvo istorikai, psichologai. Apie 19.30–20.00 val. mes nuėjome į kiemą, mat turėjome saugoti RTV iš kiemo pusės. Mus praleido milicininkas. Kad nesušaltume, mus įleido į RTV pastatą. Visų nuotaika buvo gera. Stebėjome, kaip į eterį transliuojamas laidos “Panorama” kreipimasis į Lietuvos žmones ir t.t.
24.00 val. mes išėjome į lauką, duris užsirakino. Be mūsų, studentų, dar iš kiemo pusės budėjo kažkokia grupelė žmonių (negaliu pasakyti tiksliai iš kur), bet, kiek pamenu, – Kėdainių. Vaikščiojom po lauką, palei tvoras, milicininkai prašė, jei ką pastebėsime patiems nepulti, o kuo greičiau pranešti jiems. Prie įėjimo iš kiemo pusės buvo milicijos postas, su mumis buvo milicininkai. Jie stebėjo, davė nurodymus, kalbėjosi, pasakojo, ką sužinojo. Apie 1.30 val. moterys atbėgo iš miškelio ir pranešė: “Tankai atvažiuoja”. Girdėjome, kad šaudo prie Televizijos bokšto. Automatų serijos. Tankų šūviai.
Paskui atsidarė langas pirmame aukšte. RTV darbuotojai pasakė: “Jie jau čia. Paimkite šitą krepšį su medžiaga, ją būtinai reikia išsaugoti”. Darbuotojai išjungė aparatūrą, užrakino duris. Iššoko per langą. Jiems atidavėme ir tuos krepšius. Didelio triukšmo nebuvo girdėti. Trečiame aukšte užgeso šviesos. Užsidegė antrame aukšte. Prie kampinio lango pamačiau du mūsų milicininkus. Pamaniau, kad ko gero viskas ramu. Tačiau tame pačiame aukšte pamačiau ir siluetą su šautuvu, kyšojo automato vamzdis. Tai buvo “jie”.
Milicininkai rankomis parodė, kad “viskas”. Vienas milicininkas atidarė langą, liepė trauktis nuo langų ir durų, nes, esą, gali pradėti šaudyti, liepė eiti į šešėlį. Paskui pasakė, kad čia nestovėtume, o eitume prie centrinio įėjimo. Mat čia jau nieko neįmanoma padaryti.
Šaudė. Einant pro vartus (kiemo) pasigirdo šauksmas: “Tankai važiuoja”. Žmonės ėmė lipti ant tvorų. Išvažiavo kai kurios mašinos. Šarvuočiai plieskė šviesom. Vienas tankas privažiavo prie pat įėjimo ir ėmė šaudyti. Užgulė ausis, nors aš stovėjau toliau. Ką daryti tiems žmonėms, kuriuos jis “prispaudė” prie įėjimo. Pabiro stiklai. Matyt, buvo duota tankams komanda “važiuot”. Vienas pajudėjo. Prieš kitą atsiklaupė moteris, žegnojosi, meldėsi. Tankas trūkčiojo iš vietos, bet nevažiavo. Moteris atsikėlė ir nuėjo. Tankas pavažiavo arčiau centrinio įėjimo. Milicininkai ištempė vyrą, kuris, matyt, gulėsi po tanku. Daužydami automatų buožėmis žmones, link centrinio įėjimo veržėsi kareiviai. Šūviai. Pamenu, kad buvo trys tankai (tikrai), galbūt buvo ir daugiau, buvo šarvuočių, bet kiek – nežinau. Šaudė į langus, plieskė šviesom. RTV pastate jau šeimininkavo jie.
“Einam į Aukščiausiosios Tarybos aikštę – Nepriklausomybės aikštę. Ten gali pult”. Žmonės būreliais per kiemus patraukė link AT rūmų.
RTV užimtas. Ginklu mes nesipriešinom. Mes galvojom tiktai pratemti laiką, kad diktorė suspėtų pranešti, kas įvyko. Ginklų mes neturėjom. Bet tikėjome ir tikime, kad ilgai tai neturi tęstis.
Beje, tankai, kurie dabar stovi prie RTV – ne tie, kurie buvo atvažiavę Sausio 13-osios naktį. Dabar čia kažkokios dėžutės, mažais, siaurais vikšrais.
Taip viskas įvyko. Maždaug taip pat galėtų papasakoti ir mano kolegos. Tiek mačiau aš. Mes nebuvom ginkluoti, nešaudėm. Gynėmės širdimi, meile, viltimi. Girtų ar išgėrusių nebuvo.
1991 m. sausio 17 d.
