1991 m. sausio 13 d. – kruvinasis sekmadienis Vilniuje
Sausio 12 d. vakare, atvažiavę iš Plungės į Vilnių, pirmiausia pasukome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur buvo ramu, jokios karinės technikos nesimatė, tik girdėjosi lietuviškos dainos, žmonės šoko lietuviškus šokius, ratelius.. Pabuvę prie Aukščiausiosios Tarybos apie dvi valandas ir sužinoję, kad prie Televizijos bokšto mažiau žmonių, autobusu išvažiavome ten.
Nesuspėjom apsižvalgyti, kai išgirdome kvietimą: “Visi prie bokšto”. Visi ten buvę žmonės rikiavosi apie bokštą, sudarė apsiausties žiedą, apie 10 eilių.
Žmonės stovėjo ramiai, susikaupę. Iš kairės pusės, iš kur netrukus pasirodė tankai, pasigirdo balsas: “Karinė technika iš Vilniaus traukiasi, galit atsitraukti ir palikti Televizijos bokštą”. Tai buvo melagystė, nes tik išgirdus šiuos žodžius, tuoj pasigirdo šūksniai “tankai, tankai!” Vienas tankas iššovė. Tas garsas buvo toks baisus, užgulantis ausis, kad visi suakmenėjome, kai kurie net krūptelėjo iš netikėtumo.
Kai tankai pradėjo artėti prie Televizijos bokšto, žmonės pajuto didžiulį nerimą, ėmė šaukti “Lietuva, Lietuva!”, “Laisvė Lietuvai!” ir niekas nepajudėjo iš vietos, niekas nesitraukė kur nors slėptis. Girdėjosi diktorės balsas: “Mes gyvi, mes dar laikomės...”
Tankai artėdami prie bokšto vis šaudė. Mes buvome apsupę bokštą ir netrukus pajutome, kad tankai iš visų pusių apsupo mus. Skandavome “Lietuva, Lietuva!”, o tankai vis šaudė ir šaudė. Girdžiu iš minios kažkas mėgina drąsinti, esą “pašaudys ir nustos, taip jie daro kelintą dieną”, tačiau tankai šaudyti nesiliovė. Kaip vėliau sužinojau, desantininkai į patį bokštą įsiveržė visai iš kitos pusės.
Žmonės stovėjo lyg siena. Kai kurie stovėdami meldėsi. Netrukus išgirdome šauksmą “šaudo į žmones”, o tankai ir toliau suko ratu aplink bokštą ir šaudė. Privažiuoja prie žmonių ir juos stumia, spaudžia. Tada po savo kojomis pamačiau negyvą žmogų, buvo ne vienas sužeistas. Netrukus pamatėme juos išnešant. Būrys žmonių, nustumti prie pat šlaito krašto, vis dar skandavo “Lietuva, Lietuva!”,”Lietuva bus laisva!” Tankai, kurie buvo pasilikę gatvėj, sukiojo pabūklus tiesiai prieš žmones, šaudydami į įvairias puses. O kai sužeistuosius ar žuvusius norėdavo korespondentai nufilmuoti, tai jie iš tankų paleisdavo dūmus, kad nebūtų galima nieko matyti.
Toks žmonių atsidavimas, drąsa, pasiaukojimas, vienybė, artimo meilė vienas kitam ginant Televizijos bokštą tą naktį tebus tikras kelias į Laisvą Nepriklausomą Lietuvą.
