Įvykiai vykę Vilniuje, prie Televizijos bokšto, 1991 metų sausio 13-osios naktį (apie 1.00 val.)
Tą baisiąją naktį, Vilniuje, prie Televizijos bokšto, mes buvome šešiese. Kad tankai nepravažiuotų į TV bokšto teritoriją, Sudervės gatvėje, užtverdamos kelią, stovėjo po du smėlio barstytuvus. Žmonės tankams užtvėrė kelią sustoję keliomis eilėmis ir susiimdami rankomis. Visi skandavome: “Lietuva, Lietuva!” Iš tankų vamzdžių driokstelėjo ugnis, kurią palydėdavo baisus trenksmas. Byrėjo aplink stovinčių namų langai. Tankai paleido kažkokius balkšvus dūmus, nuo kurių griaužė gerklę. Išgirdome šaukiant: “Kitame gatvės gale prasiveržė tankai!” Kalniuku nusileidome prie paties Televizijos bokšto. Aplink bokštą sukiojosi jau keli tankai, drioksėjo šūviai. Desantininkai šaudė į TV bokštą, o tankai naujai atbėgusiems neleido prisiartinti: suko tiesiai ant žmonių, atsukę vamzdžius mosikavo jais. Iš vamzdžių ištisai pylėsi ugnis. Vienas tankas pradėjo važiuoti tiesiai į mūsų būrelį, mes pasitraukėme už netoliese esančio cementinio “grybo”. Iš kitos pusės, pasisukiodamas tai į vieną, tai į kitą pusę, prie mūsų artinosi kitas tankas. Staiga pasipylė Televizijos bokšto langų stiklai. Viskas maišėsi: tankų burzgimas ir jų šūviai, automatų šūviai, žmonių šauksmai. Žmonės šaukė: “Leiskite praeiti prie bokšto paimti sužeistuosius!” Niekas mūsų neklausė. Nuolat tratėjo automatai, tankai važiavo tiesiai į žmones. Pradėjome bėgti prie tvoros. Netoli mūsų bėgo keli vyrai, žeme vilkdami žmogų, kuriam tankas buvo pervažiavęs kojas.. Mums bėgant, sužeisti klupo – čia vienas, čia kitas žmogus. Iš pradžių nesupratome, ko jie klumpa, pasirodė, kad juos kliudė automatų kulkos. Žmonės sužeistuosius ir nešė juos, ir padėjo jiems eiti. O sužeisti prie pat bokšto taip ir liko ten gulėti, nes jų žmonės negalėjo pasiimti, kadangi neleido tankai ir automatų šūviai.
Nusileidome nuo kalniuko į Sudervės gatvę. Medikai prie greitosios pagalbos mašinų skubiai tvarstė sužeistus žmones (mačiau tvarstant žmogui krauju srūvančią galvą). Šalikelėje ant neštuvų gulėjo kruvinas, kulkų suvarpytas (tikra to žodžio prasme) vyriškis. Galvoje, pilve žiojėjo šautinės žaizdos. Kiek toliau gulėjo kitas nušautas žmogus.
Smėlio barstytuvai buvo tankų sutrinti, liko tik metalo laužo krūva. Šalia gulėjo du vyriški batai. Iš pradžių pagalvojau, kad kartu sutrynė ir vairuotoją, tačiau netoliese stovintis pagyvenęs vyriškis atsiliepė: “Aš šitos mašinos vairuotojas, čia sutrynė ne mane”. Šalikelėse su žeme tankų sulyginti juodavo dar keli lengvieji automobiliai.
Tuo metu kitame Sudervės gatvės gale siautėjo tankas. (Vienas iš tų visų matytų tankų buvo pažymėtas Nr. 201.) Palengva važiavo link žmonių, atsukęs vamzdį mosavo virš jų galvų. Sustojęs vamzdžiu sudaužė autobuso priekį (o gal ir galą, nes neatkreipiau dėmesio). Žmonės šaukė, gėdino tankistus, o jiems viskas buvo vienodai.
Mes visi šeši susėdome į savo, taip pat tanko kliudytą, mašiną ir nuskubėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nes visų galvose sukosi tik viena mintis, kad dabar tankai ir desantininkai šturmuos AT. Pavežėme dar du vyriškius, kurie pasakojo, kaip tankas jų akyse sutrynė ant smėlio barstytuvų stovėjusius tris vyrus. “Tie vyrai negalvojo, kad važiuos tankas ant jų, galvojo, sustos, o jis kaip dėjo į smėlio barstytuvus, iš tų vyrų nieko nebeliko”, – pasakojo vienas iš jų pasibaisėdamas.
Prie AT rūmų pradėjome žmonėms pasakoti, kas vyko ir ką matėme prie Televizijos bokšto. Prie mūsų prisiartino pagyvenusi pora: “Pasakokite, nes žmonės tiesiog netiki, kad tankai važiavo ant žmonių, kad šitiek nušautų, sužeistų”. Mums bepasakojant aplink mus ir mūsų mašiną pradėjo sukinėtis įtartini vyrai, kuriuos prieš kelias minutes matėme prie Neries persirengiant civiliais rūbais. Vieną vyriškį iš jų gerai įsidėmėjau. Per pora valandų jis persirengė vis kitokios spalvos striukėmis tris kartus. Kairėje striukės pusėje kažkas pūpsojo pailgas, maždaug 8 cm pločio ir 30 cm ilgio.
Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų išbuvome iki 6.00 val. ryto, po to vyrai mus, moteris, nuvežė į miestą pas gimines pailsėti, patys grįžo atgal.
Namo į Kauną grįžome sausio 13 d. vakare. Išvažiuojant iš Vilniaus, autostradoje pamatėme tris tankus (vienas iš jų buvo Nr. 201), iš kurių išlipę kareiviai tikrino į Vilnių įvažiuojančias mašinas.
1991 m. sausio 17 d.
