Pasakojimas apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius Vilniuje, prie Televizijos bokšto
Atvažiavę mašiną palikome gatvėje prie Televizijos bokšto. Pirmiausia nuėjome prie bokšto. Buvo ramu, nesimatė nei kariškų mašinų, nei pačių kariškių. Prie tvoros degė laužai, šildėsi žmonės, o prie pačio bokšto sklido dainos, muzika. Jokių ginkluotų žmonių, taip pat ir uniformuotų nebuvo. Visur matėsi daug vyrų, moterų ir net vaikų. Taip buvo iki 13 d. 1.30 val. Tuo laiku pradėjo sklisti kalbos, kad bus puolimas. Visi pradėjo rinktis arčiau bokšto. 1.50 val. pasigirdo gatvėje tankų ir tankečių žvangesys, triukšmas. Tuo pačiu metu pasigirdo 6–7 salvės. Šaudė tuščiais, garsas buvo stiprus. Visi dar stipriau susiglaudėme prie bokšto, prie tos pusės, kur šalutinės durys. Susiėmėm už rankų ir taip stovėjom kokias 10–15 min. Buvom 2 ar 3 eilėje. Iššovė raudona raketa, pasigirdo tankečių riaumojimas, jos išlaužė tvorą, sustojo. Apšvietė žmones ir bokštą ir greitai pajudėjo mūsų link. Likus 4–6 m sustojo. Iš tanko pradėjo šokti desantininkai – mačiau jų 6 ar 7. Ir tuo momentu šovė iš patrankos – tuščiais, bet nuo garso byrėjo bokšto langų stiklai. Desantininkai pradėjo veržtis prie bokšto langų ir šaudyti į langus iš automatų. Buvau tarp jaunimo. Mes dar tvirčiau susiglaudėme ir spaudėmės, kad desantininkai neprieitų prie langų. Tada desantininkai atsuko automatus į žmones. Arčiausiai prie desantininkų stovėję žmonės pradėjo šauktis pagalbos, kad juos gelbėtų, nes yra sužeistų, gal ir negyvų. Jaunimas pradėjo prašyti, kad praleistų gelbėti sužeistuosius. Vieni desantininkai lindo pro langus į vidų, o kiti šaudė į žmones ir šaudė koviniais šoviniais. Žmonės blaškėsi – vieni prie tanko, o kiti prie išėjimo, skanduodami “Lietuva, Lietuva!” Traukiantis prie išėjimo pastebėjome kitą tanką, jis švietė prožektoriais ir pranešė per garsiakalbį dviem kalbom: “broliai ir seserys valdžia paimta, skirstykitės namo pas mamas, seneles, vaikus”. Prie išėjimo laiptelių susibūrė nemažai žmonių, pradėjo skanduoti “Lietuva, Lietuva!” Matėme parkritusių, sužeistų ar užmuštų. Taip paskandavę, pradėjome leistis žemyn į gatvę. Matėm, kad prie bokšto dar šaudė. Mačiau prie tanko suplotą moterišką kepuraitę ir žmogaus figūrą. Matyt, ten ir buvo ta tanko sutrinta moteris.
Po to susirinkom prie autobuso. Šalia stovėjo “sutrintos” lengvosios mašinos. Vieno autobuso langai buvo išdaužyti tanko vamzdžiu. Mačiau, kaip tankas sukinėdamas vamzdį tai darė. Vairuotojas toliau pastatė mūsų autobusą, o mes ėjome šaligatviu. Gatve pradėjo važiuoti tankai. Buvo pavojinga. Pasitraukėme prie gyvenamojo namo sienos, o paskui įėjome į to namo laiptinę. Iš vieno buto išėjo gyventojai rusai ir pradėjo mus kviesti gerti kavos. Klausėme jų, kaip jiems atrodo šie įvykiai. Atsakė, kad smerkia tarybinę armiją, jos veiksmus Lietuvoje. Aš besitraukdamas nuo bokšto praradau batą. Tie žmonės man davė batą.
1991 m. sausio 17 d.
